Jauti?
Kaip kaupiasi ir kyla.
Kažkur giliai,
iš pamirštų seniai pradų
užgimsta būsena,
laukan išnyra
vaiduokliai tavo naiviai
paslėptų jausmų.

Ji dūsta, veržiasi,
nagais suraižo protą,
paklysta logikos kreivos
tankmėj
ir nesitaiksto,
išgeria paskirtą nuodą,
kurį širdį nešiojas taip ilgai.

Suspardyta,
apsvaigus,
užgauta.
Akimirkos jai reikia
tavo veido.
Svajonė buvo jau šalia –
sekundei lūpose gyventi...
Leidai?

Po kauke tavo
žvilgsnio mėlyno šalčiu
išlindo iltys pranašumo,
atsainiai,
elegantiškai
velniop siuntei,
estetiškai baisėjaisi:
„Ak, šmėkla atsigrūdo!“
-----------------------------
Be melagingų sentimentų skilo,
Be žvilgsnio paskutinio, be riksmų.
Kaip Tau pasisekė – galutinai nudilo
Nuo veido ta pabaisa, nuo minčių.