Nemigos

Jos užeina po vieną. Po dvi. Trise kartais.
Rikiuojasi lovos kojūgaly.
Taip išriša lengvai savo šaltį,
Tokios niekam ir niekieno būdamos.
Po to klumpa ant suglamžyto kilimo
Vilnonio, prie lovos prilipusio,
Jis naktim ligi šiol vis dar bijosi,
Nes vaidenasi jam legendos negrįžusios.
O jos eina, kaip eina, –  neklausiančiai,
Pešioja kilimą siūlais,
Juos matuojasi, velia į plaukus,
O šie klusniai jų rankose gulas.
Prijaukinti, tik sau juos augino,
Kad galėtų namo parsinešti
Ir kai laikas joms bus išėjimo,
Brauks kojas nuo kilimo.
Kad tik viskas sektųs.

Ir eina, duryse dar šukuojas
Siūlėtus plaukus, kurie kvepia avietėm.
Tik dar nežinjo,
Kad nebus kur pareiti.
Kad jos –  tokios niekieno.
vivalavida