Mes pasakysim, kad jos pabėgo
Pilnatis visad lydi romantiškus pasivaikščiojimus, bet tądien mėnulis buvo išėjęs į pasimatymą. Irstėmės skolinta valtele, po kojom triukšmavo skolintos žuvys. Pasakojai apie paprastus džiaugsmus, kurie tavo lūpose virto stebuklais. Tamsus vanduo neatspindėjo mano susijaudinimo ir virpančių kelių – jis pats jaudinosi, kad nesimato jo gylyje užmigusio dugno...
–
Tyla, kai būni su žmogumi ir nesibijai jo tylos – esi pasiruošęs jį pamilti. Gal ne ta, amžinąja, vienintele, aistringąja meile, bet gal jos niekam čia ir nereikia? Šią naktį, kai tu man sakai tylą tiesiai į širdį, aš pasiruošusi tau atsakyti tuo pačiu.
–
Krūpteliu nuo suspurdusios skolintos žuvies paleisto į naktį žvyno... Jis nutraukia mūsų pokalbį, negailestingu šalčiu tūpdamas ant mano kelių. Išsisklaido migla, išsiliejusi mano akyse, kerinti ir nesiliaujanti drebinti mano kelių, pykteliu, kad teko sugrįžti iš stebuklinės pasakos. Padedi irklus ir nusišypsojęs pasiūlai paleisti skolintos valties skolintas žuvis...
– Mes pasakysim, kad jos pabėgo...