Raudonos vyšnios
Į žemę palinkusios vyšnios raudonos,
Jų lapuose žaidžia mėnulio šviesa.
Linguoja nuo vėjo šakelės jų plonos,
Ir laša į žemę prisirpus vėsa.
Naktis paskutinę joms pasaką seka,
Suvirpa širdelės nuo vėjo kerų.
Ir klaupiasi medžiai prie didelio tako,
Ir dažosi žemė rubino vynu.
Apsvaigusi žemė pašėlusiai juokias.
Jau tirpsta šešėliai – diena už kalvos.
Jau keliasi saulė kaip vyšnios prinokus,
Paliejusi vyną, rubino spalvos.
Kai aušros padangę rytuose išrašo,
Kai paberia saulė glėbius spindulių, –
Ir laimė, ir meilė nėra mums miražas.
Aš visą pasaulį, atrodo, myliu...
Pakelkim po taurę rubininio vyno,
Linkėkim sveikatos ir metų ilgų.
Negerkim už tuos, kurie meilės nežino,
O tostas tebus tik už mudu abu.