gintaro laužuos
smilksta žilos naktys
o senas žvejas
tinkluos ištraukia
savo vienatvę
- - -
ošia jūra tylią lopšinę
jūržolių klostėse
mingant bangoms
kol meldų muziką
tarp kojų neršia
šilkinės medūzos
o krantą šiaušia
prislėgtas brizas

vandens paviršiuj vilnys
laižo valties dugną
o aš tik stebiu
kaip kurčios undinės
audžia į mano tinklus
samanotą vakarą