Dugne

Aš tave vis girdžiu, mano mielas bepročių poete,
Įdienojus saulėspygio nuovargiui ant įskeltų sąnarių
Kai lašeliais žaidi šokiruojančio balso  pipetėj
Su prancūzišku nuo Napoleono laikų akcentu
Tu mane suvynioji į mumiškąjį pergamentą
Pasisavinęs mano apsiaustą ir drėgnus pečius:
Aš girdžiu, kaip kiti maldoje nesulaikomai rauda,
Uždarydami drastiškai priešais stiklinius vartus.
Tam mažam kambary nuo laukimo išpuvusiom sienom
Aš tave atkartoju beprotiško šokio ritmu.
O aplinkui vaiduokliai – šėšeliai pakrantėje Senos –
Jos dugne išdumblėjus ausims - aš tave vis girdžiu.
Nuodai