Kur tu, sadyba gimtoji?
Aš gi tavi vis da sapnuoju:
rodas, matau - stovi gryčia, a ne rūmai,
visa troba pakvipus dūmais.

Lyg atainu paslabint su tevais,
katrę manįs laukia.
Un sienas kabą švinti paveikslai,
a anų rėmai apsilaupį.

Rodas, matau - berželį kedena vėjas,
auguntį atakiau - un kupstą.
A ti - taliau, galūkaukej
pjavėjas paslinkįs dalgį pustą...

Ak, aš nežinau, iš tikrųjų,
kal pabudus taip graudu.
Išnykusiąs tėviškes vaizdų gražiųjų
aš nekaip vis da nepamirštu...

Gailu,- išnyką tėviškę, lauku pavirtą,
ir klevų aplink trobų nebėra - visus iškirtą.
Takų nebematyt - viskas ažužėlą,
seniai nebeseka čia matulą pasakėlių...

A, būdavą unksčiau - vakarais senoliai šnekučiuojas,
jaunimas gegužinen traukia, aždainuoja...
Ir būdavą linksma tadu, kai nenutildavą su daina
graži armonikas gaida.