Į ČIA
Jei viešpats užmuštų mane nors sekundei,
žinočiau ar noriu sugrįžti į pub‘ą
kur bukiai, bet ne kampai tikina - egzistuoti gražu.
Kur veda tirpstantis kielių unisonas, kartojantis žodį dangus,
jei jo iš tikrųjų nėra, tik garsas lyg svirplio spengimas stypso ausyse
išviepęs liežuvį į amžių nemylimą ir kalba padėvėta tiesa?
Jei užmuštų dar trims valandoms, gal prisiminčiau skonį žibučių,
kurias rupšnojau pieno fabriku būdama, kad net Buda į būdą
medituoti įlindo ir vis dar negrįžo į ČIA.
Tada įstrigčiau vaidentis ir tau, iš paskos randu sekiočiau,
rėkčiau subtitrais „aš tavo vergas, kur nutrenkei ausis?“
O po visko, sugrąžint, apsirodžiusi skarmalu tuo pačiu, gal tik kūnu kitu,
ar galėčiau tikėtis, kad skonis žibučių ne toks jau svarbus?