Dažnai girdėdavau, jog ji labai graži. Ji – mirtis. Močiutė, kepdama meduolius, visada sakydavo: vaikel, ji lyg chameleonas – tinka visur ir visiems. Mama, skusdama nudurto šermuonėlio kailį, kartais uždainuodavo: ji princesė aukso vilnoj, karūna ant sidabro plaukų, juodas paltas, žilos smilgos, kai jos perdurs, mirsi tu. Netgi dėdė Juozukas, sėdintis invalido vežimėlyje, ir kalbantis tik su savo cigarete, nuolat kalbėdavo tą patį – kokia graži yra mirtis. Grožis grožis grožis... Kas tas grožis? Man iš tikro gražu atrodė tik didžiaragiai elniai ir melsvos elnės, kurių tėtis buvo pripiešęs mano kambario kampe, jog visada turėčiau su kuo pasikalbėti, kai liūdna, kai jo nėra; meksikietiškas kaktusas, atsiųstas iš Suomijos mergaitės, su kuria susirašinėjau gal pusmetį, rudaakės geltonsnapės papūgos, kažkada matytos paveiksle, taip ramiai tupėjusios juodaplaukei gražuolei ant pečių; stebuklingi žiedai, augaloti nykštukai, apsiaustuoti milžinai, drakonų ugnies nuspalvinti medžiai ir dar tiek daug visko, jog rodos sprogsiu nepamačiusi viso to grožio...
Mirtie, nedrįsk man sakyt, jog tu gražesnė už mano elnius.  Už tikrus tėčio elnius.

*

Buvo naktis ir mano elniai klajojo po kambarį ieškodami  žolės ir šviežio vandens. Aš niekaip negalėjau patraukti nuo kaklo gyvatės, ilgos slidžios miego gyvatės kaskart man sujudėjus laižančios akis ir iškvėpiančios nuodus. Norėjau ją apgauti – apkabinti, prisijaukinti, o tada pasmaugti ir nustumti šalin, bet ji tarsi skaitė mano mintis. Lindėjo mano galvoje. Tokia stora sunki ir abejinga. Sugebėjau tik gulėti uosdama kartų jos žvynų kvapą.
Mažiausias elniukas į kambarį įlipo pats paskutinis. Dairėsi be galo baugščiai – dar niekada iš taip arti nebuvo matęs kambario daiktų. Ant sienos jo akys žiūrėdavo tik viena kryptimi – kažkur į pievą, kuri turėjo nusitęsti ir į mano kambarį. Dabar jis lėtai dėliojo kanopas ant blizgaus parketo ir bandė surasti bent menką kuokštelį žolės. Elniukui kambaryje buvo labai baisu – kambarys toks negyvas. Kai jis prisiartino prie mano lovos, norėjau sušukti: bėk! – gyvatė juk tokia didžiulė, tačiau jis tik vartė savo drėgnas rudas akis ir kyščiojo šiukštų liežuvėlį norėdamas paliesti tą, kuri taip dažnai su juo kalbėdavosi.
Išgirdau, kaip lauke ima siautėti vėjas. Nors tai negalėjo būti tiesiog paprasti oro gūsiai. Buvau tikra, jog pažvelgusi pro langą galėčiau pamatyti milžinišką drakoną, titaniško dydžio sparnais daužantį viską aplink. Gyvatė ant mano kaklo ėmė judėti. Jos judesiai buvo labai keisti – atrodė, jog ji bijo. Pamažu atlaisvinusi mano kaklą ji ėmė šliaužti nuo lovos. Mažasis elniukas visas drebėjo – baimė jį taip surakino, jog šis net nedrįso pažvelgti į kambario kampą, kuriame spietėsi kiti elniai.
Gyvatė mėgino pradaužti grindis ir nuo kažko slėptis. Nesuspėjo. Ugninis akmuo išdaužė lango stiklą ir karščio srovė pargriovė ją besiraivančią ant žemės. Mostelėjusi uodega ji sudegė neišleidusi nė garso. Galėjau prisiekti, jog už lango išgirdau drakono juoką.

*
Kai ėmė griūti namo sienos, kartojau sau: jų nelies. Glaudžiau prie savęs mažojo elniuko galvą ir kartojau: nebijok, jūsų nelies. Nekreipiau jokio dėmesio į iš lauko ataidinčius šauksmus: bėk, mergyt, tavo namai griūva. Ne, aš žinojau: mūsų nelies. Drakono juokas tarsi mito mano elnių verksmu. Namai tebuvo kartonas.
Drykst. Nebėra stogo. Drykst. Ir palėpės. Drykst-drykst. Virtuvės, vonios. Drykst drykst drykst. Svetainės, miegamojo, rūsio. Drrrrryyyykssst. Tik kartonas žaidžiančio vaiko pirštuose. Drykst. Liko tik mergaitės ir jos elnių kambarys. Drykst...

Paskutinę sekundę prieš drakonui užsimojant sparnais link mano kambario, mačiau jo akį, žiūrinčią per lango skylę. Joje buvo tiek jėgos, tiek neapykantos, kiek ir nuogos baimės. Tą paskutinę aš negalėjau ištarti: mirtis yra graži.