Esu graži mergelą iš pą Utenąs.
Maną vardas- Herbute.
Esu netekėjus panelą, da ir vainykuota.
Maną galvelą visadu gražiai sušukuota.
  Apšneka, kad esu sena, neturiu vaikų...
  Bet gi esu gera gaspadinę
  ir va, -un maną pilvą jau auga taukinę.
A del vaikų- klausiau kunigų.
Kunigėlis gi pasakę:
'Ei, tu mergela, kokia tu durna-
reikėją turėt, kai buvai jauna'
  Alia gi, kai buvau jauna-grekų bijojau,
  sarmatų turėjau...A kai pasenėjau-
  niekas nebenarėją...
Nebenori ir neraikia! Man  venatę džiaugsmų teikia.
Gyvenu sau kaimi netoli Utenąs nedidelaj trabelaj
su mažučiais lungeliais.
Tąs lungelius nakčiai ažudingstau senais undarokais,-
bijau, kad nepasdabotų kaks kaimą laidokas.
  Dą pasgirsiu, kad pre maną gryčiąs auga didelą slyva,
  alia, anąs pavadinimas nelabai gražus- myžnę,
  bet slyveląs tai skaniąs.

Man čia viskas patiktų, jei ne Jonas,-
tas gi kaimą nevidonas!
Jūs tik paklausykit,kas  man vieną roz nutiką
(antrųroz taip nebus!)
Nugi,ankstų rytų pabundu-
kiemi krebždunt aš girdžiu.
Pakeliu greit undarokų,
nu, ir kų gi aš matau-
maną myžnį purtą Jonas,
tas gi kaimą nevidonas!
  Nupurtę visas slyvelas...
A dą jum narėjau atvežti gastinčiaus-
nebeliką... Tai prabočykit Herbutei.