Man mirga akyse tarsi vaizdai ekrano,
Ir aš plaukiu pagriebtas jos kontūrų mielų –
Man Skuodas tyvuliuoja lyg skambantis sopranas,
Kurio atsiklausyti tiek laiko negaliu.
O Mosėdis ant juostos prie Skuodo prikabintas –
Čiurliais upelių kryžiai, miškai sparnais gandrų,
Ir po skliautais tyraisiais, ir po krūmokšnių bintais
Man būna baisiai linksma ir velniškai graudu.
Ak, Bartuva, kaip švelniai ji kūną glamonėjo –
Lyg šiandien vėsią srovę abiem delnais plaku.
Ten per birželio pievą minti takai manieji,
Ten beržas dangų laistė melsvu dienos laku.
Paklydusiais kalneliais, versmėm vėsių šaltinių
Ta žemė stebi saulę ir mėnesio delčias.
Kiek daug čia paklydimų, dejonių atkeltinių
Ir kiek žmonių kryžiuota už svetimas kančias.
Už Erslos tyli kloniai, miškus krūmokšniai gaubia,
Apuolės supiltinio šlaitų stogai žali,
Senovėj atėjūnams jis kėlė gūdų siaubą,
Žemaičiai kardus kalė šioj didelėj pily.
Mongolų ordos ritos per Rusijos platybes
Baisiausiais sugriovimais ir žemėm prarastom,
Tik Žemaitijos vyrai, su orda susikibę,
Sustabdė hunų bangą ties Minijos brastom.
O jei giliau į žemę žiūrėsi susikaupęs,
Ir vėl pakelsi kardus iš piltinių kapų –
Pagonys Karaliaučiaus, prie sienos susiklaupę,
Ateiti tavęs prašo tiesos taku trapiu.
Ir žemės kloduos guli ne molis ir ne klintys,
Ir ne Akmenės dūmais šis kraštas išdidus –
Tai mūsų pėdos tyliai per amžius čia įmintos,
Išsaugosim jas ainiams, kaip ir garsius vardus.
Ir vėl grįžtu į savo mažytę žemės pėdą –
Pro Salantus, Erlėnus ir Platelių laukus,
Kur ežerai ištiškę, senovės giesmes gieda
Ir pasupa legendom vos gimusius vaikus.
Ir Baltija šį kraštą bučiuoja dieną naktį,
Nuglosto jos smiltynus gintarine ranka,
Ir savo sielos ploty sunku man išsitekti,
Nes jūra ši didinga, o ji tokia menka.
Virš debesų pakilęs erelio mostais skrisčiau,
Apglėbęs Žemaitiją visiems visiems laikams –
Globot ją atidavęs šventajam Romos Kristui,
Apginti ją palikęs savos genties vaikams.