Jis netikėjo meile ir svajone,
Ji netikėjo artumu paremta draugyste,
Jis siekė tik garbės ir gyvenimo aistros,
Ji troško užsitarnauti kitų pagarbos...

Jis vylėsi, gyvenimas-gražus ir lengvas,
Ji manė, gyventi ne kiekvienas vertas,
Jis jai nesakė niekada "myliu",
Ji jam melavo ir veidmainiaudama kalbėjo "Aš tavim tikiu.."

Taip ši pora gyveno,
Gal metų pustrečių,
Bendravo jie skirtingom temom,
Nesuprantamom savom kalbom...

Jų kryžkelė ta pati,
Keliai ten keturi,
Ji bėgo dešiniu keliu,
O jis tik slinko priešingu visai kitu...

Taip skyrėsi jų visada keliai,
Nors jie gyveno gal net neilgai,
Per savo užsispyrimus mažus,
Jie sugadino vienas kito nervus...

Tai gyvenimo taisyklė konkreti,
Moterų ir vyrų kalba ne ta pati,
Vyrų padermė savoje plotmėje,
O moterys jau net kitoje erdvėje...

Taip žmonės ir gyvena,
Džiaugiasi dienom, naktim,
Jie miršta tam, kad lengvai, gražiai numirtų,
Jos mirtį pasitinka, nes tiki, kad jos nevertos šioj žemėj likt....