Pavasariui
Aš matau, kaip tu vėl ateini
Toks gaivinantis, šiltas, svaigus...
Savo žydinčią širdį neši,
kad sušildytum delnus manus...
Tu kvepi, tu dvelki lietumi...
Ir laukinių rožių žiedais...
Vėliai skrieji giedru dangumi,
Nesuvaldomais vėjo žirgais...
Ir šypsaisi... iš tolo švieti
Savo meilę barstai į šalis...
Tik naktis kai užlieja laukus,
Tu ant mano pečių verki...
Ir kaskart, kai kas rytą meldžiu
Pasilikti tos laimės ir sau
Tavo tylų šypsnį jaučiu:
– Aš – pavasaris... aš – privalau.