Sesulas

Brane sirgą ir gulėją lovaj. Ana buvą slobna, tai megoją ir megoją. Visi jau mįsliją, kad iš jas jau nieką nebus: keliąs dienąs ištisai krunkia ir krunkia. Kokia kvaraba ar sukata inlindą - niekas nežinoją.
Brane guleją lovaj susisukus kaip kimpinę, kudlam nešukuotam... Pre jas lovas stavėją nedidelą šepelą, un jas buvą padėtas undenią padelis, iš katrą ana vis atsigerdavą.
Preš porą nedėlių tevokas nutarę atvest kunigų Branei. Laukt kunigą susrinką nedaug žmanių, bet daugiausia jaunimas, gi žinia - kunigų veža ne kakei senutei, a jaunai mergiotei.
- Tai dabar gyk, Branyt, - švinčiausias duoda stiprybęs, - raminą Branį prietelka Jadziūnę.
- Kelkis, Branyt, ainam un vakaruškas. Be tavįs nebus kam dainuot , nei tūravot, - jakavą kita prietelka.
Ir tikrai, pą kelių denų Branes sveikata pastaisę, nars paakiai buvą dą pajuodį. Anoj nedėliaj Brane jau buvą nuvėjus ir un bažnyčių až kelių varstų.
- Veizėk, kaip atkutą merga! A jau gi, rodas, kaip ir viena koja buvą grabi, - stebėjąs kaimą materėlas, aidamąs iš bažnyčiąs.
Bet štai preš pat Kalėdas, arams atšalus, Brane vėl atkritą...
Sesą Ance sukinėjąs ape pečių susiraukus kaip penkiąs petnyčiąs. Ale ir kalgi anai ir nebūt markatnai: moma mirus, tevokas senas, brolis dar tik pusbernis - visi ūkę darbai jai venai. Štai ir Untanas jau keliąs dienąs kaip nesirodą, a gi buvą jau nutarį kaip ir užsakus paduot. Dabar, jei sesą pasimirtų, tai ir veselia gali iširt, juk, žinia, želabas...- markatnai mįsliną Ance, grūsdama kiaulam bulbas
Šuva, pririštas pre gurbą, pradėją skalyt.
- Ance, dabok, kų ti šuva ambrija, - palepę ną pečiaus tevokas.
- Tegu bus pagarbintas Jezus Kristus, - pasilabiną susiedų Juzukas ir išpyškiną: Moma liepę pasakyt, kad ataitumet un mumi pirtin.
Ance, viskų metus, pradėją ruošti vyrams rūbus pirtin: insiūvą gūzikus, indavę abrūsus... Pati Ance nuveją pirtin grįžus vyrams, su susiedų materėlam. Gal išsipėrus beržine unta Ance bus linksmesnę, pastaisys ūpas...
Tikėkim, kad Branes sveikata pastaisys ir Ancęs veselia neiširs.
herbera