***
Visiškai nukankinta ji ėjo keliu.
Vėjas jai plaukus sutaršė...
Ir plaikstėsi sruogos auksinių rugių
Ant lauko, prie liepų, pakriaušėj...
Žingsniavo iš lėto, ramiai oi ramiai.
Skubėti nebuvo kur Mėtai.
Namai sau tušti pasilikę kely -
Ją vėjas tik mėto, tik vėto...
Plaukai sutaršyti jau svyra žemyn.
Tuoj atlėks į laukus bernužėlis -
Su dalgiu jis visur iškrapštys.
Kiekvieną sruogą sutaršytą vėjo...