Šeštasis antspaudas
Sumaištis...
Juoda masė su pilkumos prieskoniais išterliojo nerūpestingumo seilėmis mano kūną. Plaukai tvirtai surišti, kad nežaistų su vėju. Pabėgau iš kito pasaulio, užvertus knygos puslapius, bet manęs jau ieško su pikčiausiais šunimis, iš kurių nasrų drimba putos. Tačiau manęs nesuras. Bandžiau slėptis po stalu.
- Ne, pernelyg paprasta.
- O gal, kaip seniau - po laiptais?
- Ne, tai irgi pernelyg paprasta.
- O gal tiesiog po kauke?..
Šunys net nesuuos, pasislėpiau. Tačiau tas pilkumos prieskonių tvaikas jau nebepakenčiamas. Reikalingas šaukštelis cukraus. Virsteli durys, girdžiu sunkų medžiotojų šnopavimą po stalu...
- Cha cha cha... manęs ten nėra, teks geriau manęs paieškoti, velnio kojomis atnešti prašvinkę šunėkai!
Girdžiu ataidintį šnopavimą po laiptais ir staigų it žaibas kauksmą.
- Pakliuvo, pamaniau...
Ir dideli it skerdžiamo kuino kraujo lašai iš gerklės pabiro šuniui. Daug kraujo ir pelėkautai šunio snukyje...
Nesurado...