Ateik, pušie!
Dainuosim dainą
Apie šilus, kuriais supaus -
Ten daug kas eina ir nueina,
Neradę kelyje žmogaus.

Dainuosime ne kaip poetai...
Štai ta neišranki vieta,
Kur kaip kare pilki kareiviai
Po mūšių pailsi ir va,

Žaizdas kraujuojančias nuplovę,
Surinkę kritusius draugus,
Ne skausmą, netektį ar šlovę -
Dainuoja dangų ir namus.

Mūsų likimuos girgžda žvyras.
Ir ne svarbu, jei kas girdės,
Kaip prie pušies pravirksta vyras,
Priglaudęs širdį prie šerdies.

Ateik, pušie, aukštais smėlynais-
Danguj tylu, bet vyturiai,
Baltom pavirtę titnaginėm
Dar supa atmintį lopšiais.

Kol kalbina sapnais išėję,
Kol laikos šuliniuos vanduo,
Kol dar ir aš- gilus rugsėjis -
Ateik, pušele. Nevėluok...

Dainuosime ne kaip poetai -
Kai kur skausmu, kitur – maldom...
Ir dainos miršta kaip kareiviai,
Aptekę kruvinom žaizdom...