Kai skinsi pievoje gėles
vainikui, nepamirški
pažvelgt į žydinčias akis,
ir gal suprasi, ką jos pasakys...

Nuskink broliuką...

Jo žalios akys nieko nepamirš,
Gal neišdrįs pažvelgti į akis,
nors paukščiu suspurdės širdis
broliuko, išsisėjusio palaukėj...

Sugers į savę žemės išmintį
ir brolių ašaras iš pasakų,
kol tu linguosi laimei pavėjuj
ir lauksi princo judbėriu žirgu...

Tik našlaitės nieko nepamiršta,
nes miršta su svajonėmis kartu...
Prisiek, kad nieko nesapnuosi,
kol broliams nepavirsi egluže...

Broliukai tampa didžiavyriais,
Vilioklės – motinom gerom...
Sapnuot nereikia atmerktom,
kai akys žvelgia pro gėles į tave...

Įpink neužmirštuolę...