Daugiau kaip po pusšimčio metų
Nuvykęs į gimtąjį miestelį,
Neradau jau, deja, nė vienos pėdos,
Kurias buvo įmynus vaikystė.
Neišgirdau net ir jos aido,
Kuris skambėjo ausyse prieš šią išsvajotą,
Bet taip netikėtą kelionę į praeitį,
Kaip pasakų slibinas prarijusią
Tėvų jaunystę ir laimės įliuzijas...
Subyrėjo ir trapūs krištoliniai vaizdiniai,
Kerėję ir šaukę į šią kelionę.
Tačiau iš po slegiančių dabarties nuotrupų
Kartais ir vėl švysteli atminties
Šulinin įkritę vaikystės vaizdai.
Jaučiu, jie ir vėl atgis,
Vos tik kas ištars gimtojo Pabaisko vardą.
Nors jau su pamėlusia, apleista prieškario mokykla,
Bet vis dar menančia pirmapradį geltonį
Ir tėvo mokinių, virtusių seniais, ar net,
Kaip ir jis pats, iškeliavusių Anaplin,
Linksmus ir padaužiškus balsus, susigėrusius į sienas...
Žinau, suvirpės širdis, pažvelgus į nuotrauką
Su bažnyčia (gal iš Pabaisko mūšio lauko akmenų),
Saugančia ne tik mano gimimo ir krikšto liudijimą,
Bet ir tėvų bei krikštatėvių balsus tamsiausiuose
Skliautuose po storu praeities dulkių sluoksniu...