Mintis nubunda ir į galvą beldžias,
Matyt, kažką svarbaus man pasakys.
Įsiklausau, dievams pagonių meldžias,
Nors šimtmečiai, kai aš ne stabmeldys.

Susimąstau, kodėl taip atsitiko.
Galbūt pagonių genai manyje?
O jeigu taip, visur manęs jie tykos,
Gal net kentės nuo jų net žmonija?..

Malda baigta, mintis galvoj nutilo,
Tiktai vaizduotės ekrane miškai,
Kuriuos pagoniškų dievų sparnai nusviro,
Kai krikščionybės puolė angelai.

Paskui ekranas visiškai užtemo,
Ir aš į gilų sapną nugrimzdau.
Tačiau, matyt, galvoj mintis ruseno,
Nes Lietuvą prieš krikštą sapnavau.

1995
Iš knygos „Rasotos rugienos“