Vyšnių drapanos
Naktys susigeria į dirvą,
Vientisa masė nuogriebta
Nuo ryškėjančių bėgių,
Palaidota būriui varnų,
Už vyšnias nekapojusių
Mano skruostų,
Nes kaliausės gynė,
Pametusios šiaudines skrybėles,
Virto į bedvasius skudurus,
Trukdžius rytų vėjams.
Nemigos prisunkusios rankos –
Bejėgės suskaldyti antausius laikui,
Liepos išprotėjusiam lietui,
Upėms, išgrįstoms pelekais.
Sapne įsirangė miglos žmonės,
Gentis pasmerktųjų.
Čia pomirtinis kaliausių rojus.