Rugiuose...

Norėčiau ir vėl pasiklyst rugiuose
Kaip tąkart vaikystės keistam žaidime.
Parkristi ant žemės ir jos plakime
Išgirsti – lyg motina šauktų mane...

Ir brist vis gilyn į auksinius rugius,
Stebėti danguj nematytus paukščius.
Apsvaigti nuo skrydžio ir lėkt dangumi
Baltų debesų kupina širdimi.

Matyti, kaip tolsta vis žemės delnai,
Toli pasilieka snieguoti kalnai,
Ir žemė alsuoja žvaigždžių spindesy.
Žydra planeta telpa mano širdy...

Plaku aš ir žemė... Ir plakam abi
Visatos ritmu lyg viena, nors ir dvi.
Paskęstu giliai tam džiaugsmingam ritme.
Užmiegu lyg kūdikis žemės delne.

Ir žemė užmiega manoj širdyje...

O akys klajoja po lauką rugių
Rugiagėlių pilnos ir šypsos. Myliu...
Glesumėlė