Niekas nežino, kiek Babai metų, ji sako, gimus rugsėjį; matau, plaukų mazgas į apačią nuplonėjęs, šilkiniai sruostikauliai balti, lygūs, vienas kyšantis dantis, nugara suriesta pusiau - visa tai, galėtų pasakyti jos tikrąjį amžių, bet ar tikslų, tikrai nežinau. Riešo kauliukas – lyg nevietoje, liepia paliesti, sako, kad tai nuo reumato. Tom pačiom rankom, ji atneša lėkštę su sriuba ant stalo. Aš uostau, griovelis virš lūpos sudrėksta. Atsiriekiu žaliu pelėsiu duonos kampą, tada, tiesiog akimirksniu, susrėbiu ligi dugno. Norisi dar. Atsisuku į pečių, kur stovi padėtas puodas – lėtai svarstau.
- Baba, - panardinu šaukštą, - juk tavo sriuba skanesnė, - sakau ir laukiu atsako. Ji leidžia valgyti.

Tyrinėju, kaip tarkuoto burokėlio skiltelė, paslankiai įplaukia - išplaukia, įplaukia – išplaukia, tarsi žaidžia mano šaukšto duobutėje. Bet aš nepykstu, juk taip skaniau valgyti; pro virtuvės langą skaičiuoju šokinėjančius špokus ant vyšnių, pečius spragsi už nugaros, kūrenasi, aplinkui tylu, prieblanda. Ši neapčiuopiama stichija, ramina. Kai gera, tai gera, tada, tarsi, koks šiltas kamuoliukas, atrodo sukinėjasi kažkur giliai krūtinėje, šiltai kutena ir nereikia jokio paaiškinimo. Tiesiog, gera.
Tiesa, mano močiutė, šlykštėjosi šitokiu mūsų su ritualu. Negalėjo pakęsti našlės kaimynės. Jai sunkiai sekėsi mylėti savo priešus. O kam? Drausdavo pas ją eiti, o juolabiau ir valgyti. Beje, aš nieko daugiau ir nenorėdavau, o tik sėdėti betonenių grindų virtuvėje iš rūbų nuleistų užuolaidų, bei valgyti tamsoje priešais pečių ant suoliuko.

- Alyte, ateik, aš tau papasakosiu apie savo gyvenimą... – sako Baba ir priduria: – Vat, kaip blogai, kad esu beraštė – jau nebe tas žmogus. Parašyčiau, gyvenimo knygą apie save. Alyte, pasiimk rašiklį ir popieriaus lapą, aš tau kalbėsiu, o tu man rašysi, - pakviečia ant lovos.
Pasiruošiu, bet sugebu tik klausytis. Ji pasakoja, o jos akys kažkur nunirsta į bedugnę, lūpa nežymiai dreba.
- Tu, paklausyk, Alyte. Aš neturiu vaikų, nes susilaukiau. Atrodo, kelis kartus jau užkibau, pilvas ėmė pūstis, bet nukraujavau, nukraujavau... ir vėl nieko iš jo neliko. Ai, - numoja link pečiaus, - jei Dievas neskyrė, neišsaugosi. Nei aš žinau, nei ką, kaip tie vaikai gimsta.
Pakiša ranką po pagalve, išsitraukia rožančių, spalvotus burbuliukus su kryželiu; tada pirštais suka viena krytimi, stumdo vieną po kito.
- Turbūt, man negerai su moteriškom... Bet kokia stipri merga buvau!.. Kaime sunkiausius darbus nudirbdavau. Sveika, drūta, plaukai stori, ilgiausios kasos! Vėliausiai iš visų kaimo mergų, aš susirgau tuo kraujavimu. Nuo tada sveikata ir pasikeitė. – Nutyla. – Ar žinai apie kraujavimą? Kiek dabar tau?
- Dešimt, - sakau.
- Tai dar toli... Kuo vėliau, tuo geriau. Šlykšti liga, vaikeli. Atsimenu tą dieną, važiavau iš kaimo ant vežimo su šieno kupeta, sėdėjau ant jos viršaus po darbų, baisiai nuvargusi. Kieme sustojo vežimas, aš nuo jo šokti. Nušokau ir kraujais apsipyliau. Vajėzau kaip aš išsigandau, kaip aš išsigandau... – ima linguoti kūnu, raminti save. – Ir taip kraujavau kelias dienas. Nežinojau kur dėtis. O buvo man septyniolika. Pasislėpiau ir neišėjau. Nuo to karto su baime laukdavau...
Klausau Babos sodraus balso, abi linguojame, aš čiupinėju rožantį. Gražūs karoliukai, ne kartą prašiau išsinešti.

- O vakar seneliai pykosi? Kodėl toks triukšmas buvo už sienos? – manęs klausia.
- Nesipyko. Nesimušė.
- Oi, koks triukšmas buvo. O gal iš senatvės, galvoje man spengia?
Klausau kur spengia - ausyse. Taip ir pasakau.
- Ir jau tokiame amžiuje? Vaikeli, kas bus kai užaugsi? – apsikabina per petį. – Seneliai tau visą sveikatą sugadins, kol užaugsi. Labai jie garsiai kalba. Senelis labai piktas, kai girtas.
Ima greičiau linguoti. Storas sulopytas sijonas susiraukšlėja. Įsmeigia akis į duris ir sako:
- Vieną dieną, prisigėrė ir sumušė mane. Atėjo, baladojosi į duris, baladojosi... Aš išsigandau, kad taip garsiai. Supratau, kad girtas. Neįsileidau. Tai, vaikeli... – linguoja, linguoja, akys nemirksi, - ... jis išlupo duris, įšoko čia, - rodo į virtuvės vidurį, - ir užgriuvo, taip skaudžiai... Gyniausi, mušiau jį, tai jis man atgal kaip tvojo, jaučiu jau, kad paslika ant žemės guliu, nebekrutu. Jis išsigandęs pabėgo. Matyt, galvojo, kad užmušė... - Baba kalba su nuoskauda, bet matau, be pykčio. Tai mane nuteikia gerai. Nekaltinu senelio, nors ir blogai pasielgė. Ką reiškia mylėti ne savo, bet priešus savo draugų ir atvirkščiai? Aš apie Baba, senelį, močiutę. Visus juos myliu, bet jie – vienas kito, ne. Kodėl taip turi būti, galvoju.
- Dabar tavo senelis, taip nebegeria kaip anksčiau. Aną dieną, jis atėjo manęs atsiprašyti. Apsikabino... Aš vėl labai išsigandau, bet jis atsiprašydamas - nesigrumdamasis.
Šypsausi, nutirpusi vietoje... LINGUOJU, LINGUOJU.