Prieš glėbį metų dą tokia mažikė,
Man grynčios slankstis buvo tep aukštai.
Dabar kap sapnas pomiatij palikęs,
Lyg skruzdės dūšią degina karštai.

Menu – šiap tep ištipenau in lauką,
O ty, už durų, žąsinas ga-ga.
Inžnybo kiškon... Rodos, tik to laukė...
Jis gaspadorius čia – trumpa šneka.

Sopėjo man. Kavojaus net už dankčio,
Rankutėm tryniau akelas ilgai.
Nejau tik grynčioj man, anapus slanksčio?..
O žąsinui tik šposai tai, juokai.

Jau špokinyčia obelėj subrento,
Seniai ir grūšia vėjo nulaužta.
O per atšlaimą varnalėšos brenda,
Šulnys gert nepasiūlis niekada.

Sode žvirblaliai vyšnių vuogas lasa,
In aukštą žolą krinta obeliai.
To oro man... Nor vieną mažą lašą
Inkvėpt krūtinėn tep giliai giliai.

Balsiamo kvapas... Bezas lankia šaką...
O sodžiaukoj kiek ajerų žalių!
Many vaizdai tie kožną naktį seka
Ir jų pamiršt jau niekaip negaliu.
________________
gryčia – troba
atšlaimas – kiemas
danktis – tvartas
balsiamas –topolis
sodžiauka – kūdra
obeliai – obuoliai
špokinyčia – inkilas
subrento – supuvo
bezas – alyva
obelė, glėbys, varnalėšos („ė“ tariama
kietai)