į gelsvą stalčių įsidėjau drugną kalbą
rausva žieve ir branduoliais geismų.
o ji kaskart retoriškai atskamba
pro kirvarpų angas ant neramių stygų.
aš ją kadais lipdžiau it kregždė lizdą
iš melo ir tiesos, iš frazių atšvaitų,
žinodama,kad bus tylu,nors lis dar -
vaivorykštiniais žodžiais lis iš debesų.
kodėl jinai dabar naiviai susenus
keistai rėksminga ir rytais lėkšta:
gal su manim kiek per ilgai gyveno -
iš stalčiaus grįžta šėlti galvoje.