Šiandien gavau laišką.
Truputį iš praeities. Jis parašytas vakar - užvakar. Bet jo rašytojas labai svarbus ir užima didelę vietą dar didesniuose prisiminimuose.
Diena, kai išsiskyrėm su rašytoju, buvo saulėta. Ji buvo šilta ir niekuo neišsiskirianti iš visų kitų išsiskyrimo dienų. Taip. Dienos būna įvairios. Pradedant gimimo diena, baigiant mirties jų būna visokių visokiausių: susitikimai, liūdesiai, skausmai ir begaliniai ilgesiai. Palikimai ir atradimai. Viskas telpa į amžinai besisukančias ir pasikartojančias, bet niekada tokias pačias dienas. Netgi valandų skaičius dienose skirtingas. Kai sėdi su kambariokais ir gurkšnoji alų iki paryčių, diena turi kokias dvidešimt dvi valandas. Kai dirbi ir pavargęs vos parsivelki namo, vakarieniauji ne sava burna ir, nebemokėdamas pasikloti lovos, griūni į sujauktus patalus, diena turi keturiolika darbo, dvi važiavimo į ir iš bei pusvalandį vakarieniavimodantųvalymoirkritimoįpagalvę - iš viso -šešiolika su puse valandos plius varginanti amžinybė. Bet kai būna sekmadienis ir niekur neskubi (net į pasimatymą su savo Katinu), tai diena susitraukia iki saldžių dvylikos valandų.
Dabar jau ruduo. Jau daugiau negu pusė metų po mūsų išsiskyrimo (su rašytoju). Vis dar saulėta. Vis dar nepaprastai šilta. Tik kažko trūksta.
Man - lietaus. Jam - ramybės. Tam, kuris šiandien nepamaitino vaikų - pinigų ir jų suteikiamos laisvės. Valstybei - demokratijos. Kaimynui - kantrybės. Tiek visko trūksta, kad geriau apie tai negalvoti. Poreikiai skirtingi. Reakcija ta pati - siekis gauti/ turėti/ valdyti/ būti kažkuo kitu, bet ne savimi... o rezultatas liūdinantis - sklerozė. Tai susiję su vertybe džiaugtis smulkmenomis.
Ir būtinai reikia skaityti tarp eilučių!
Dar būtų labai puiku, jei atspėtumėt, kokia muzika čia ir dabar. 1 Visiška tobulybė, jei toji muzika skambėtų ir pas jus. Jei ją girdėtumėte ne tik fiziškai. Jei ją jaustumėte. Jei turėtumėte savyje. Kaip ir MP. 2
Turiu teoriją dėl MP. Kas JO neturi savo širdyje, su tuo beviltiška ieškoti bendros kalbos. Tam beprasmiška kalbėti apie kaštonų ir klevo lapų rinkimą rudenį, pasakoti šiąnakt sapnuotus sapnus, siųsti sms vien tam, kad pasakyti, jog šiandien sninga taip beprotiškai, kad svaigsta galva.....
Man patinka skaičius penki.
O tu turi labai atidžiai sekti bėgantį tekstą, kad galėtum nepamesti tos gijos, kuri viską sujungia į viena. Visa padaro neatsiejamu ir susijusiu vieniu.
Jei kažko nesupratai, tai dar nereiškia, kad turėjai suprasti. Vis dėlto - klausk. Gal tau Atsakys.
Šiandien gavau laišką.
Rašytojas nepagailėjo jėgų į laišką sudėti visa, kas jį slegia, gal net sau tuo darbu (parašyti gerą laišką iš tiesų didelis ir sunkus darbas. Juk reikia būti be galo nuoširdžiu, antraip laiškas gausis šaltas, negyvas, toks - iš pareigos) padarydamas atradimų. Žinoma, atradimai buvo tik tuo atveju, jei jis klausėsi savęs. Jei jis skaitė, ką rašo ir galvojo, kaip rašo ir kodėl.
Susikaupė rasa. Nostalgija paėmė viršų. Neleidžiu namams būti tyliems. Trankau kompiuterio klavišus it pamišusi, kad tik galėčiau viską, kas veržiasi lauk, užrakinti lapuose.

Batus paliksiu prie durų,
Kad negirdėtum,
Kaip pareinu
Iš savo klajonių po girią...

Čia citata, tik be kabučių.
Laiške ji buvo AŠ.
Bet čia tikrai nekuriamas išpažintinis tekstas, nes aš slapukė. Nesakysiu jums, kodėl jaučiuosi šiandien laiminga, bet akys rasoja. Nesakysiu net pati sau. Nes dar neseniai prisipažinau, kad esu be galo uždara. Ir štai, dar nesu pripratus prie naujosios tiesos, kuri buvo man tokia netikėta, kad iš nuostabos net šūktelėjau tuščiam kambariui - matai?! Mes ir nesitikėjom, kad ši padraiska mergiotė bus tokia užsispyrusiai uždara! O atvirumo iliuzija tokia bauginančiai panaši į tiesą...
Gavau laišką ir nenustebau. Laukiau jo ir netikėtumo momentas buvo pamintas PAGALIAU džiaugsmu. Rašytojas nesiilgi Vilniaus. Bijo jo. O aš čia kiekvieną dieną vis labiau jaučiu namus. Rašytojas turi namus, kurių nemyli. Iš jų nebėga, nes tenai gyvena tie, kurie yra brangiausi. Ar kalti namai, kad jie į save surenka ir mylimus, ir nemylimus? Ar kalti mūrai, kai juose mušasi ir rėkauja girta kasdienybė? Kažkas, labai įžvalgus, dabar turėtų pasirašyti paraštėje pastabą
namai - ne ten, kur mūrinis pastatas ir mūsų lova, o ten, kur širdis.
Bet, brangusis, įžvalgusis, ką, jei tuose mūruose, kur yra tavo lova,
- yra ir tavo širdis?
... nežiūrint į tai, kad girta kasdienybė tau beldžia kasnakt į duris, taip sau įrodydama, jog ji ir TIK JI yra svarbi ir protinga šiame gyvenime; kriokdama nepelnytus pagiežos pilnus kaltinimus ir spjaudydamasi pavydžiu pykčiu patenkina savo nebrandžios asmenybės reikalingumo poreikį, tu vistiek jauti nenugalimą trauką ir nepalieki tų, kurie gūžiasi virtuvės kamputy siautėjant tūžmingai realybei...
?
Namai, kurių nemyli tampa namais, į kuriuos skubi, kurių ilgiesi, sakyčiau, kažkokiu patologišku ilgesiu ir niekaip negali ištrūkti iš jų gniaužtų, nes iš tiesų net nesistengi ir neieškai būdų ištrūkti.....
Desperatiškai besiblaškydama - dabar jau aš - klausiu - k ą  t a d a  d a r y t i ?







PRIEDAS

1 Foje: prieš visą pasaulį, mano namai, tolyn nuo tavęs
2 Mažasis Princas. A. De Sent- Egziuperi
3 Citata iš ............................. (rašytojo laiške tai buvo tik citata..)