Kad kas mokėtų pavaizduoti neapykantą
Baltam nugludintam lape,
Aš sumokėčiau jam didžiausią kainą,
Kad tik atlaisvintų nuo jos mane.

Ji tūno viduje ir nepalieka
Ramios minutės man pabūt vienai,
Atrodytų, kad net atgyja siena
Ir daužo mano kaktą kruvinai.

Aš negaliu sakyt, kad nebemyliu
Nei ateities, nei dabarties
Bet praeitį prakeikti noriu,
Visų labiausiai dėl savęs.

Nors iš tiesų aš keikiu gal ne laiką,
O tik tą daiktą, kurs gyvena manyje.
Tai niekam tikes, kvailas laikrodis
Sustojęs klibina rodykles širdyje.