Pilkšvas atšvaitas ant lango,
Man piešė debesis kamuolinius,
Nuo rugiapjūtės persisunkusio tvaiko
Nebeįstengė išsigiedryti net pats dangus...
Aplink vien aklinas šaltukas,
Užspaudžiantis mažus kapiliarus,
Pulsuojančios širdies plaktukas
Staiga pakrinka "Kas bus? Kas bus?"
Jokios valiūkiškos šviesos nebeišvysiu,
Tik vėją ūbaujantį pelėdos balsu,
Ir vėl aš pasiklysiu
tarp lengvabūdiškų kelių....
Tačiau lange jau keverzonių neberasi,
Gali tik it Odisėjas kautis su tamsa,
Kvailai tikėtis, kad tavo žygis bus linksniuojamas it Prometėjiška drąsa,
Ar Aristoteliška išmintis....
Tu niekas, gal menkas žemės vikšras,
Pasauly nėr tau vietos, nes čia juk valdo debesys šalti,
Neapsimoka tau čia likt, geriau kaip dūmas tu išnyk,
Tik savo gyvenimo siūlą verpti kažkam kitam palik...
Ilgai netrauksi, gyvenimas - tai kova,
Klaidžiojimas po gūdžią girią,
Ar net gyvenimui prilygsta ir pati kalėjimo sąvoka,
Juk viskas čia realu, ne pasakų peizažais gyvenu...