Niekas nedingsta be pėdsakų. Išėjusieji pasilieka. Savo vaikų, mylimųjų širdyse.
Iškiliausiųjų lemtis kitokia – vėl ir vėl nepaisant dešimtmečių ir šimtmečių kaitos jie prabyla į tūkstančius širdžių kadais ištartais žodžiais, kurie įsispaudė popieriaus lapuose.

Kaskart atversdama garsiojo meilės lyriko Pauliaus Širvio poezijos tomelį bandydavau suvokti jo žodžių galią ir vaizduotėje sukurti tos moters bruožus, kuri poetui tapo Didžiąja Mūza. Ir nė nenumaniau, kad gyvenime būna mažus stebuklus primenančių susitikimų...

Laiškas

Vasaros pradžioje susiruošusi apsilankyti garsiuose Pagulbio poezijos atlaiduose, kurie kasmet rengiami Molėtų rajono Pagulbio kaime esančioje verslininko, bardo bei poeto Kazimiero Jakučio sodyboje, nieko ypatingo nesitikėjau, bet negalėjau praleisti progos išgirsti kažką naujo apie Paulių Širvį. Mat šie poezijos atlaidai buvo dedikuoti būtent šiam poetui.

Nuojautą, kad turiu ten vykti, sustiprino ir „Naujojoje Romuvoje“ perskaitytas Pauliaus Širvio laiškas Alfonsai Žegliūnaitei:
***
Alpunyt,
Kai vakare padavė man storą geltoną voką – viską be žodžių supratau... Suvirpėjau visu kūnu, žodžio ištarti negalėjau.

- Ko taip išbalai? – paklausė šeimininkai, o aš, bijodamas, kad nepravirkčiau, netaręs nė žodžio, išbėgau į juodą naktį. Nežinau, kas su manim darėsi, tik rytojaus dieną draugai pasakojo, kad radę mane girtą ir verkiantį. Aš nieko neprisimenu. Vokas tebebuvo neatplėštas. Ir kam jis man dabar plėšti? Juk viskas ir taip aišku. Galvoju – uždegsiu ir tegul sudega visa mano gražioji praeitis. Ir tie mano širdies krauju rašyti žodžiai. Bet pradėjau deginti po vieną. Ugnis įsiliepsnoja, ir matau liepsnose Tavo veidą – tokį linksmą, skaistų, kaip tą naktį, kai išbūrei man būsimosios vardą ir jis buvo – Alfonsa. Laiškai dega, ir aš visas degu, bet paimu vieną – tai Tavo laiškas. Norėjau jį neskaitęs deginti, bet kadangi tai paskutinis Tavo laiškas, neiškenčiau ir perskaičiau... Dar niekados man taip liūdna nebuvo, nors visko mačiau, visko pergyvenau... Tarytum sapne skaičiau Tavo žodžius: „Mūsų draugystė telieka amžinam prisiminimui“.

Šitie žodžiai man – amžinas mirties sprendimas. Tik dabar suprantu, kad jau netekau Tavęs, netekau visko. Niekada nepagalvojau, kad taip sunku bus su Tavimi skirtis. O kad reikės skirtis, šitą aš seniai žinojau, nes Tu visą laiką atsisakinėjai, o dabar atsisakei paskutinį kartą, grąžindama mano laiškus. Tu sakai, kad paaukojai man 4 pačius gražiausius jaunystės metus, o aš ar nepaaukojau? Būčiau paaukojęs ir visą gyvenimą, jei Tu būtum sutikusi, bet Tu nesutikai. Tai tegul būna taip, kaip Tu nori. Juk aš atsidaviau Tau ir sakau: “Einam, nors ir šią pat valandą kaip stovi ir Tu būsi amžinai mano“. Per tuos 4 metus neieškojau ir nemylėjau kitos, vis laukiau Tavęs, vis laukiau Tavo žodžio. Ir jei Tu mane mylėjai, kodėl Tu jo neištarei? Kodėl? Viskas būtų išėję kitaip. O Dabar? Dabar mano gyvenimas sudaužytas. Aš tuščias kaip dykuma. Nors šį išsiskyrimo skausmą ir iškentėsiu, bet nieko daugiau mylėti nebeįstengsiu taip, kaip Tave mylėjau. Ir kam aš savo skausmą pasakysiu, kam pasiskųsiu, kad man širdį skauda? Niekam, tik savo svajonėms ir dainoms. Nors aš vesiu ir kitą, kad ir nemylimą taip (kai Tavęs nebetekau, dabar man jau vis vien kokią), bet Tavęs vis tiek neužmiršiu. Mintimis iš tolo Tave mylėsiu. Ir jei pasiseks man išleisti savo knygą, ir jei Tau teks kada nors ją į rankas, gerai įsiskaityk apie siuvėją ir berną žydraakį, kuriam kiti paviliojo mylimąją. Jis pats buvo linksmas, bet jo armonika verkė ašarom žmogaus. Galbūt Tu suprasi, kas buvo ta siuvėja ir kas tas bernas žydraakis griežėjas... Kiti – nieko nesupras.

... Ir niekas, niekas nesuprato
Armonikos balso nuostabaus,
Kad ji slapčia, kitiems nematant,
Išliejo ašaras žmogaus.

Pagriežk linksmai, šaunus bernuži,
Kad net kvatotųsi velniai.
Dainuok, pavasariu praūžęs,
Paslėpki sielvartą giliai.

Štai tie du posmai iš tų eilėraščių, bet ar Tu suprasi, kad čia kalba ne kas kitas, kaip tik sudaužyta žmogaus širdis. Ne, Tu niekados nesuprasi manęs, nei mano liūdnosios dainos, nesuprasi, kad tie žodžiai yra rašomi ne kuo kitu, o tiktai grynu krauju. O Tu pasakysi, linksmai nusijuokus: „Sumįslė ir parašė“. Nesupratai Tu manęs, kai paskutinį kartą susitikome Rokiškyje. Tu rašai, kad aš lyg ko bijojau ir norėjau kuo greičiau pabėgti. Taip, aš tada norėjau pabėgti, bet nesupratai, kad man buvo baisiai liūdna. Tu nežinai, kad aš tas visas dienas, kai išvykau iš Tavęs paskutinį rytmetį, vaikštinėjau kaip pamišėlis. Juk aš tada supratau, kad netenku Tavęs, netenku Tavęs visam laikui. Supratau, kad daugiau nebeteks man peržengti Tavo namų slenksčio ir Tu nebelauksi manęs, neparašysi laiško. Taip ir išėjo. O tada, kaip tyčia, sutikau Tave linksmą, ir man atrodė, kad Tu matai mano liūdesį (nematyt negalėjai) ir iš to tik juokeis. Ir aš lyg ne savo ranką padaviau Tau ir lyg ne savo balsu ištariau „sudie“. Maniau dar, kad sulaikysi, bet ne – mes nuėjome kas sau, ir gal paskutinį sykį nuėjome... Ir nuo to laiko aš pats sau uždainavau: „Juokis, klajūne, laimę praradęs, juokis, nors plyšta širdis“. Ir pradėjau naujai gyventi. Bet ar aš laimingas, nors atrodau linksmas? Ne, niekados galbūt daugiau nebūsiu laimingas, nors ir vesčiau pačią gražiausią, pačią mieliausią mergaitę... Mano meilė buvo gimusi tik Tau, ir Tu jos nepriėmei – nužudei ją. Dabar aš tuščias ir nebeturiu jokios meilės. Bet kam gi aš pasiskųsiu, kas gi supras, kaip mano širdis verkia? Niekas, niekas nesupras. Štai aš ir priėjau bedugnę... liko tik dar vienas žingsnis – ir aš bedugnėje. Dabar man vis tiek, su kuo aš draugausiu ir kas bus amžinas mano gyvenimo palydovas. O gal tokio ir visai nereikia? Bet kad ir nereikia, vis vien pasiimsiu. Gal bus man lengviau, gal aš užsimiršiu? Pasiimsiu tą, kuri mane sutiko labai nelaimingą, nusiminusį ir švelniu glamonėjimu norėjo paguosti. Aš jai pasakiau, kad man širdį skauda, kad aš praradau mylimą mergaitę... Ir aš labai nustebau, kad ji nuo manęs nepasitraukė, nepaliko vienišo, tik pro ašaras pasakė: „Ak, kodėl aš nebuvau ta mergaitė?“ O kai aš jai pasakiau: “Kodėl Tu nebėgi nuo manęs, juk aš dar tebemyliu kitą?“, ji man atsakė: „Tau dabar labai reikalingas draugas, nes gali dar kažin ką sugalvoti...“

Tai štai kodėl aš pasirinkau ją, bet ne kurią kitą. Seni žmonės sako: draugą tik nelaimėje pažinsi, todėl ir aš tokį draugą vertinu. Ją myliu kaip draugą, kaip seserį, bet galbūt nemylėsiu kaip mylimos, kaip mylėjau Tave. Ir kai Tu man dabar galutinai atsakei, aš renkuosi ją, nors ir nemylimą. Gal aš ir apsirinku, bet man jau kito kelio nebėra. Čia galima padėti ir tašką, bet ne, Tu rašei, kad dar kažką pasakytum, jei kartais susitiktum ir jei aš Tavęs nebijočiau ir su Tavim kalbėčiau. Alpunyt, ką gi Tu dabar galėtum pasakyti, kai jau viską pasakei ir grąžinai mano laiškus? O bijoti Tavęs? O Dieve, argi aš kada nors bijojau? Netikėjau net, kad Tu taip pagalvosi! Gerai, susitikim. Jei Tu dar turi kai ką pasakyti, tai ir aš dar turiu... Pasakysiu viską, juk aš nuo Tavęs niekada nieko neslėpiau. Aš tiesiog troškau su Tavimi vienas prieš vieną pasikalbėti ir tik tada išsiskirti, kaip pridera draugams, bet nebuvo kaip susitikti, nors keletą kartų netoli nuo Tavęs buvau. Pati žinai, kad aš žodį laikau. Be Tavo leidimo negalėjau pas Tave užeiti. O dabar susitikimui vietą ir laiką skirk Tu pati. Todėl dar parašyk vieną ir paskutinį laišką, kurio aš nekantriai lauksiu, kaip laukdavau visų Tavo laiškų. Parašyk, kokia nelaimė Tave ištiko? Gal aš galėčiau padėti. Nelaimėje visuomet padėsiu. Nors ir didžiausia nelaimė Tave ištiktų, atsimink, kad gyvenime turėjai ištikimą draugą, kurį tik reikia pašaukti. Pašauk, ir jis ateis, nors ir iš paties pragaro, suras Tave krašte svieto ir kiek galės – padės.

Sudie, mano sudužusi žvaigžde!
(laišką sudegink)
Paulius Širvys
***

Susitikimas su P.Širvio Mylimąja

Tik laiško ji nesudegino. Saugojo visus tuos dešimtmečius kaip brangiausią relikviją.

Sutikau ją – Pauliaus Širvio Mylimąją - Pagulbio poezijos atlaiduose. Tylią ir kuklią moterį, užauginusią dukras, prisilietusią prie laiko tėkmių, kurios geraširdiškumą bylojančius veido bruožus nusėjo rakšlelėmis, bet neužgesino akių šviesos. Iš jų sklinda ta pati meilė gyvenimui kokią prieš kelis dešimtmečius savo eilėraščiuose apdainavo P.Širvys.

„Kai sutikau Paulių Širvį, man buvo tik aštuoniolika ir aš dar nekūriau planų savojo gyvenimo permainoms. To meto audringų įvykių triukšme norėjosi šalia tėvelių ilgiau pabūti. Pauliaus nuoširdus pasiūlymas kiek galima daugiau sužinoti apie fronte dingusio mano broliuko likimą, mus labai suartino. Prasidėjo susirašinėjimas laiškais. Vis dažniau Paulius reiškė norą apsilankyti pas mus. Reikšmingas, netikėtas, trumpas mūsų susitikimas įvyko 1948 – ųjų vasarą. Mes su drauge Jadze ėjome Suvainiškin į atlaidus. Šalia vasaros gaivumu dvelkiančio šilo, vieškelio vingyje, sutikome dviračiu iš Suvainiškio bevažiuojantį Paulių. Jis sustojo, prakalbino mus, klausė apie mūsų kelionės tikslą, o mes jo – kodėl į priešingą pusę važiuoja. Taip po trumpo pokalbio išsiskyrėme. Po šio mūsų susitikimo Paulius parašė eilėraštį:

„Nelaimei ar laimei Tave pažinau
Mergaite iš tolimo sodžiaus.
Ką skyrė likimas tikrai nežinau
Ką paslėpei Tu savo žodžiuos.“

Šį eilėraštį jis man siuntė laiške. Bet, tas laiškas pateko Panemunyje besimokančioms Vilkolių moksleivėms. To eilėraščio tekstą išgirdau jaunimo vakaronėse dainuojamoj dainoj, vėliau tapusioj kaimo muzikantų mėgstamu valsu. Visada, kai aš pasirodydavau vakaronėj, muzikantai tuoj užgrodavo šitą valsą. Šio valso graudi melodija nelabai maloniai dilgino mano jausmus“, - apie pirmąjį susitikimą su P.Širviu pasakojo Alpunytė – Alfonsa Žegliūnaitė.

Ilgesiu spindinčios moters akys bylojo, kad draugystė su Pauliumi Širviu net ir po daugelio metų jos širdyje tebėra it skausmingų, bet šviesių prisiminimų aidas. Spinduliuojanti moters ramybė neleido tiesiog paklausti taip seniai rūpėjusio klausimo - ar jiedu dar buvo susitikę po to paskutiniojo Pauliaus laiško... O ir klausimas apie jos meilę taip pat liko balsu neištartas...

„Draugavome su Pauliumi ketverius metus. Per tą laiką daug laiškų vienas kitam parašėm. Paulius rašydavo ilgus ir įdomius laiškus. Juose daug gražių minčių ir tyro nuoširdumo išsakyta, kuris nekartą ragino mane susimąstyti. Man daug sykių, lyg paklydusiam keleiviui tarp kryžkelių teko galvoti ir svarstyti, kuriuo keliu eiti. Meilė tėvams buvo stipresnė ir ji man sakė, kad negaliu palikti pasiligojusių tėvų vienų. Aš gerai žinojau, kad Pauliaus veržlus charakteris negalės lengvai prisitaikyti prie mūsų krašto audringo gyvenimo. Tad rinkausi mažiau rizikingą kelią.

Nors skaudančia širdim, bet mes geruoju išsiskyrėm ir nekaltinom nieko. Tie gražios draugystės metai kaip nuostabi pasaka išliko mano atminty. Savo likimui priekaištų neturiu. Turiu tvirtą ir dorą šeimą – ištikimą vyrą ir dvi mielas dukreles. Visa mūsų šeima vieningai gerbia ir globoja Pauliaus literatūrinį palikimą. Ir po šešiasdešimties metų išliko atminty Pauliaus išsakyti žodžiai:

„Pralėks dienų grandinė.
Plaukuos žibės šalna.
O meilė pirmutinė
Skambės šilų daina“, - sakė Rokiškyje gyvenanti A.Žegliūnaitė.

Meilė – nepavaldi laikui tik skirtingo laikmečio kūrėjai ją išreiškia vis kitaip – kirbėjo mintis klausantis atlaidų dalyvių ir stebint, kaip Pagulbio kieme pastatytoje bričkoje sėdėdama P.Širvio mylimoji A.Žegliūnaitė virpančiais pirštais sklaidė prisiminimų apie P.Širvį knygos puslapius...