Mano meilei užsakei tu katafalką,
Betgi tai klaida, apsirikimas!
Gaila man tavęs: patyrei šitiek vargo...
Apie netektį šaukei užkimęs.

Tu nesupratai - ji užliūliuota miega,
Jai skirtų lopšinių buvo gausiai.
O pabudus nusigando ir pabėgo,
Gaudyk laisvą vėją - nesugausi.

Tai ir duobkasių nereik, paleisk juos,
Aš į meilės pakasynas neisiu.
Jos ieškot sunkion kelionėn leisiuos...
O buvai sumąstęs sapną baisų.

Ne, nereikia mano meilei katafalko,
Persistengei, mielas, juokas ima.
Na, o karstą pasidėki vietoj malkų,
Kai sušalsi vienas žvarbią žiemą.