Mano sesuo, dvynė mano sesuo,
Žudykis!
Man liūdna, kad nei tu man,
nei aš tau
jau nieko neskolingos...
Šią akimirką žudykis,
Kad ryt akių nebepraplėštumei!
Tu nekalta, aš nekalta,
Siela mano, jau nėr spalvų
nei linijų, nei formų, nei garsų...
Išgerk nuodų, pasmauk save
ar į šlykštynę upę panardink,
kad prisirytų tavo plaučiai
myžalų ir išmatų nevykėlių.
Tai tau, tik tau, nevykėle,
kuri gyventi nebenori,
tas pasaulio mėšlas!
Štai nuodai, štai virvė,
štai upė prišnerkšta,
ir raudos tos, kuri iš įsčių
tave kentėdama išstūmė!
Kur? Kur? Kur tu grįši?
Jau nesvarbu, svarbu,
bet per vėlu –
nurimk nuodais,
užnuodžiusiais mintis,
jausmus, dvejones, rimk.
Nurimk ir mirk, juodoji mano,
mano sese, rimk...