Kai mano kalytė gaudo drugelius arba jų šešėlius, visi labai juokiasi. Pritariu, tikrai juokingai atrodo mažas juodas šunelis, besivejantis drugelį ir nesėkmingai bandantis jį sučiupti.

Bet drugelis labai vikrus, greitai dingsta ir jis, ir jo šešėlis. Tada mano mažoji pasimeta. Sustoja, dairosi, pradeda kasti, staiga metasi bėgti į dešinę, apsidairo, metasi į kairę, vėl kasa, neranda, dairosi.

O ar mes ne tokie patys? Ar nesivaikom tokių mažmožių it šuo drugelių? Mums jų nereikia, nors yra gražūs, bet gyvena labai trumpai. Jie greit miršta, jie neturi šilumos,  neturi vertės.

Gaudom drugelius, ir nebematom dangaus.
Nebegirdim žolės.
Nebejaučiam širdies.

Drugeliai gyvena tik vieną dieną.
Ir man visai ne gaila, kad esu per sunki skristi drugeliu...