Kelio ruožas blankdamas įsilieja į oranžinį kalną. Jo širdis žalia. Dėl jos karščio skleidžiasi žalias medžių dangus. Tai ne šakos, ne lapai, net ne paukščiai. Maži žali debesys nusileidę ant amžinų kamienų. Kartais jie atplyšta ir lengvu žingsniu nusileidžia ant žemės. Taip auga žolė. Kelios tankiai susiraizgiusios šaknys stebi kitoje kelio pusėje virpantį medžio kamieną. Glostančiu moters žvilgsniu geria švelnų vyro siluetą.
Jis jaučia medžio moters žvilgsnį, kvėpuoja jos oru. Grakščiai laukinio žvilgsnio jėga pajudina blakstienas. Tam kad pamatytų. Juk visą gyvenimą jautė ją augančią taip arti.
Iš pradžių atskyla kairioji ranka – gumbuota šaka, padengta tvirta žieve. Iš jos išvarva keli lašai sulos, kuria jis suvilgo kietas lūpas. Palengva atplėšia ir galvą – ant jos styro netvarkingas šakų raizginys. Minutė, antra, nors tokiu momentu jis nedrįsta skaičiuoti laiko. Lieka kurčias paukščių tiksėjimui.
Jo pirmieji žingsniai verčia žemę susigūžti. Beveik taip pat, kaip kadaise išgirdus pirmykščių jaučių baubimą. Žemė krūpčioja. Nervingi traukuliai kelia vyrui juoką – jis jaučia kutenimą, o grumstai lenda į jo tarpupirščius. Kokia dygi žolė ir kokia sausa žemė.
Kitapus kelio ji pajudina koją, kelia ją nuo žemės. ateik. Ir ji keliasi. Iš lėto. Atplėšia kūną nuo sunkaus kamieno ir kyla.
Abu stovi skirtingose kelio pusėse, tačiau jaučia: gyvybė kuriasi. Tvirti žingsniai, pražydusios akys, susijungusios rankos ir virpantis oranžinis kalnas kelio pabaigoje.
Kalnas sprogsta tyliai – delne išauga mažytė būtybė, švelniai mirksinti, jaučianti besidaužančią žalią kalno širdį.
Moteris ir vyras juokiasi. Kiekvienas jų išleistas garsas įsėda į žemę, medžius. Jie džiaugiasi būdami paskutiniai – mažylis jau kitoks.
Jis atitrūkęs nuo žemės.