Laikas atsiminti (1)
Scena I
Veikėjai: Vidinis ir Pranas
RYTAS SU VIDINIU
Tų metų (2008) gegužės pabaigos -birželio pradžios rytus su Vidiniu sutikdavome labai panašiai - vis nepraleisdavome progų pakalbėti apie neaiškius nusiteikimus ir miglotus pažadus krestelti save iki smegenų sukrėtimo, atsibusti ir ryžtingai atsikratyti sielai brangių, bet, deja, jau neaprėpiamų dalykų. Žolė, matyt, irgi norėtų dar augti, žaliuoti, bet ateina laikas, kai ji gelsta ir pradeda džiūti net derlingiausioje žemėje. Abu suvokėme, kad esame panašūs jau į gerokai apgeltusią ir susikaupusią greitam džiovimui žolę, bet įdienojus ir vėl aprimdavome, atidėliodami reikalingus sprendimus. Vienas tokių rytų atrodęs taip:
VIDINIS. O gal nevažiuojam, a?
PRANAS. Reikia, Vidini. Tą net geriau žinai. Reikia.
VIDINIS. Pabaigą mes visi žinome. Dėl jos Dievas nelaidžia klysti. Bet iki pabaigos dar kažkiek yra
laiko. Būtent šį laiką ir norisi sunaudoti pagal savo supratimą ir galimybes. Prašysime, kad
toli mūsų nelydėtų. Tai labai svarbu.
PRANAS. Svarbu?
VIDINIS. Labai, Pranai.
PRANAS. Nemanau, kad kas panorės lydėti į Vilniaus Santariškes ar net mažesnius kilometrus.
Nebent Astė iki Margionių sodžiaus ištvers. Mudu jau nereikalingi, Vidini. Abu panašūs į
Šklėrių sodžių. Nyksta? Na, ir tegu...
VIDINIS. Todėl ir susiruošei palydėti į ligoninę?
PRANAS. Baik. Žinai, kad ne todėl. Tiesiog savęs be tavęs jau neįsivaizduoju ir, regis, nemokėčiau
būti be tavęs. Anksčiau dar ištverdavau, o dabar…
- Dėkui, - padėkojo Vininis ir nutilo. Tylėjau ir aš, jausdamas kad Radijo karietos Pasostės erdvę užtvindo laikas. Kažkodėl atrodė, kad jis svetimesnis. Bent jau ne toks, kokį norėtum paglostyti ranka kaip savo ir džiaugtis, kad jis yra. Į pritvinkstantį Pasostės Erdvėje laiką atsirado kažkas sunkiau suvokiamo. Žmogui įvairiai kalbama apie jo lemtis, apie būtinumą susivokti savyje ir nesistebėti, kad atsitinka taip, kaip atsitinka. Suvokdami savo nuvertėjimą karietoje, jutome, kad ir laikas mumis bodisi ir tampa svetimesnis.
Įprasta maniera Vidinis pasiėmė “Vakaro ŽINIAS”. Vertė jas, peržiūrėdamas atskirus puslapius.
- Dėkui, Pranai”- pakartojo dar kartą, o iš anekdotų skyrelio perskaitė: “Moteriškos problemos yra
niekas palyginti su vyriškomis, dėl kurių kilo moteriškos”.
VININIS. Ot taip, Pranuci.
PRANAS: Ar manai, kad reikia juoktis? Tiesą sakant, nelabai suvokiu, apie ką čia kalbama. Apie
kokias problemas?
VIDINIS: Problemas nesunku prisitaikyti, bet smagu, kad apie tai kalbama anekdotų skyrelyje. Gal ir
savas galėsime ten perkelti. Beje, jau turėtum savyje girdėti eilėraštį. Ką tik sukilnojau.
Įsiklausyk.
PRANAS. Ė, Vidini, Vidini… Net neįsivaizduoji, kaip atrodanti savijauta, kuomet nešioji eilėraščius
lyg savus ir žinai, kad jie atsiųsti į sielą ar smegenis kito kūrėjo. Taip, girdžiu. Jau girdžiu
jį, Vidini.
Skrenda ir skrenda...
Žinau - atgal neparskris.
Skrenda ne paukščiai,
Skrenda laikas iš mano būties.
Šlama, čeža, švilpauja metų sparnais.
Atmintis jų nenori apleisti,
Bet skrenda ir skrenda
LAIKAS
Iš mano būties.
Ir staiga sužinau
Kiek turėjau jo daug.
Dabar gi
po apnykusią erdvę
dairaus
Ir nejaukiai paklausiu
Suskaudusią širdį:
- Ar jau?..
(” Skrenda”)
Su Vidiniu buvome vienu du Pasostės erdvėje. Tokia erdvė (dviems asmenims - viena), ji karietoje vienintėlė. Galėję užmerktomis akimis ją išvaikščioti skersai išilgai. Tai buvo mūsų erdvė, kurioje išgyvenę ilgą laiką. Čia praleistos gausios dienos, naktys, rūpintasi ir nerimauta užsimirštant, kad nieko amžino nėra. Matyt, ir Radijo karietoje, kaip kitur- kol jaunas, kol sveikas atrodo jūros marios iki bambos. Brisk ir perbrisi. Ir tikrai, kad perbrista nemažai - daug kur būta, pamatyta, bet va subrendo laikas, kuomet prireikė ligoninių Vilniaus Santariškėse. Už Vidinį, būdamas keliais metais jaunesnis, dar stengiausi nepasiduoti, užpudruoti negales. Sunkiau tokia maskuotė sekėsi Vidiniui. Tačiau kaip jėga jėgą įveikia, taip negalė - sveikatą. Plika nuovoka regėjosi, kad delsti jau pavojinga. Po ilgų, atkaklių įkalbinėjimų, Vidiniui sutikus „ pasiremontuoti“, rengiausi jį palydėti į Vilniaus Santariškes, o pats budėti netoliese esančiuose Balsiuose. Dabar gi, perskaitęs eilėraštį, visą šį nusiteikimą verčiau aukštyn kojomis.
PRANAS. Bėgam, Vidini.
VIDINIS. Ką?
PRANAS. Sakau, bėgam. Dinkim. Suprantu, kaip kiauliškai atrodys toks poelgis, bet…bėgam.
Nepaisant nieko. Blogiau nebus, kaip yra. O ir laikas parankus. Vieni į užsienius išvažiavę,
kiti į Druskininkus, Palangą, o mudu… Bėkim.
VIDINIS. Hm. Tikėk netikėjęs, būtent apie tai ir aš galvojau. Jeigu nori, pasakysiu, kur sumanęs
sustoti.
PRANAS: Aukštakalnyje.
VIDINIS. Iš kur žinai?
PRANAS. Gal, Vidini, tu man pasakyk, iš kur žinau?
VIDINIS. Sulipom. Difuzavomės vienas į kitą. Ir žinok, žmogau, kiek savęs yra kitame. Bet - ne, mes
nebėgsime. Mes pernelyg solidus, kad taip pasielgtume. Levas Tolstojus mums irgi ne
pavyzdys. Jis genijus, o mes daug kuo buvę, bet, deja, jau visur... buvę. Supranti? Buvę,
buvę, buvę… Net ir karietos vežėjais. Ne, ne. Mes nebėgsime. Bent kol kas.
PRANAS. Nesakau, kad šiandien ar ryt. Dieną kitą lukterėkime.
VIDINIS. “Esu tas, kas būsiu, o ne kas buvau”. Romenas Rolanas. Bet te nesupyksta dangaus sūnūs.
Dažnai su jais ginčijuosi. Jiems ligoninių jau nereikia, o mums, deja, deja…
PRANAS. Tu greitesnis, Vidini. Ir, matyt, kad jau niekuomet nepasiseks tavęs aplenkti.
VIDINIS. Esu tas, kas buvau, o ne kas būsiu. O kas būsiu, tai tik truputį daugiau už
tą, kas buvau.
PRANAS. O! ir vėl, kaip dažniausia.
VIDINIS. Šįkart, sakyčiau, gerokai kitaip, negu “kaip dažniausia”. Ką tik perskaičiau
tavo knygą “Teisybės visi bijosi”.
PRANAS. Knygą? Juokauji? Tai buvo užrašai, bet jau ir jų nėra. Maniau, kad bent kurį laiką jie
mane džiugins. Buvo vilčiu, bet taip neatsitiko.
VININIS. Ten daug “i”, bet dažnai be taškų. Juos būtina parašyti. Ir „Vakaro Žinios“ trumpai-
drūtai.
PRANAS: ???
VIDINIS: “Turėtumėte greitai atlikti dalykines ir buities užduotis, o vėliau skirti dėmesio tiems, kas
mus myli” Suvoki?
PRANAS: Tiki horoskopais?
VIDINIS: Tais, kurie “Vakaro ŽINIOSE”.
/bus daugiau/