tu neprašyk manęs rašyt eilių –
aš jų rašyti niekad nemokėjau –
jos pačios rašosi be skrupulų.
kada iš skausmo sakiniai anglėja,
kai naktimis nelaukiu visiškai,
jos miego scenoj suvaidina dramą.
ir pasišaipo kartais – kam rašai,
o pačios šoka popieriuj kankaną.
aš ne poetas ir man jų nereik,
bet jos įkyriai perša savo mitą.
aš net užsidengiu ausis – vis vien
girdžiu, kai jos man kužda iki ryto.