Štai jums dar vienas mano pasakojimas, kuris užgimė tik prieš keletą dienų, kai vakare gulėjau lovoje ir, atrodo, kažkur nugrimzdau... O gal sugrįžau, jums taip nebūna?

Mano pusseserė tik metais vyresnė už mane, mes pasiutusiai išdykaujame; kitaip tariant – mes ieškome nuotykių pas mane, kaime. Krėsti šunybes dviese yra nepakartojamai įdomiau, nei vienai. Svarbiausia – laikytis pasiruošto plano!
Nors Lina yra baikšti miestietė, bet man nė motais, nes aš nieko nesibaidau. Net šilto pieno iš kanistro (ji suprunkščia, kai šitaip jį geriu; suprantu pusseserės kitoniškumą – juk ji miestietė, ir taip tyčia tai darau, nes jai šlykštu!). Todėl galėčiau drąsiai teigti, kad mes viena kitą papildome.
Aš visapusiškai drąsesnė. Nebijau vorų, sudžiūvusių musių ir voratinklių. O jų tikrai apstu ant aukšto, kuris šitaip paslaptingai mus traukia. Ten yra tikriausia lobio kasykla, kurią kiekvieną kartą mes susitikusios būtinai privalome aplankyti. Tereikia užlipti stačiomis kopėčiomis. Juk verta. Prieš akis atgyja senovė, kurią bandome įsivaizduoti bei pajausti: vartome sukauptus kelių dešimtmečių žurnalus, vaikštome sukaulėjusiais batais, žaidžiame surūdijusiomis pasagomis ir geriame iš vokiškų vyno butelių. Mano kaime kitados gyveno vokiečiai. Bet užėję rusai, juos išvijo atgal į Vokietiją. Tai viskas, ką žinau.
Kalbėdama netikėtai sau atsiminiau, kad vieną dieną, tie vokiečiai atvažiavo musų aplankyti... Ką gi, tai labai įdomus pasakojimas. Tačiau dabar, jūs man jau atleiskite, sugrįšiu atgal į pasirinktą temą.

Tai nuostabi idėja! – tada sušuko Lina.
Neturėjau kur dingti, nes iš tikrųjų pati ir sugalvojau tokį planą, trauktis negaliu; atrodo, viskas turėtų pavykti, jokių kliūčių aš negalėjau numatyti.
– Tu nebijai?
Storažandė mano pusseserė turbūt juokauja, galvojau, greičiausiai pati bijo. Maniau, kad to ppriežastis labai paparasta: visi bijo Babos. Ir Babos kortų.
Lauke buvo stipriai paliję. Takelis pilnas vandens. Žengiu jo pakraščiu nuo vieno žolės krašto link kito, anapus įlinkusios vagos, kol apeinu visą kiemą ligi pat durų. Lina mane seka. Mes braukiame kojomis per šlapią žolę, jaučiu, kaip ima slysti pėdos naujose basutėse.
Medinės durys užkabintos. Stuksenu – ženklas sutartinis. Tada prigludusi klausausi... girdžiu toli toli, lyg už devynerių durų artėja Babos žingsniai.

– Ragana!.. – pašokusi sušunka mano puseserė, kai durų rankena pakyla ir iškrenta baltas plaukų mazgas.
– Alyte, čia tu?
Tyliu. Atsisuku į netoliese stovinčią po stogu sulytą Liną. Ji laukia.
– Tu šmirinėjai ant aukšto? – Baba klausia.
– Aš.
– Aš taip ir maniau.
– Ir Lina, ji šiandiena atvažiavo, – sakau.
– Ta, chuliganė, čia? Ėch... – nusivylė. Mačiau, ruošiasi kažko paklausti. – Ar ant aukšto matei Smolesko batus, jie dar ten?
– Mačiau, Baba. Jie ten. Jie visada ten pat. Baba, įsileisk, – maldauju.
Paaiškinsiu, kas yra Smoleskas. Tai miręs Babos vyras, su kuriuo ji nesusilaukė nė vieno vaiko, sako, jo nemylėjusi dėl gėrimo. Bet mano močiutė, pagimdžiusi septynis, sako, kad jos vyras buvo nevaisingas. Nežinau, iš kur ji žino.
– Baba, įleisk, – maldauju dar kartelį, – Lina daugiau jau nebevogs.

Bet apie ką aš?
Mano pusseserė vogdavo Babos agrastus. Štai apie ką!
Pamenu prisėlinusią prie krūmo – delnai pilni uogų, žandai sutraukti iš rūgštumo, bet ji vis tiek nusustoja juos valgiusi. Būdavo aiškinu, kad šita sodo vieta pavojinga, mus gali pamatyti. Tada tik liepia geriau ją saugoti. Tas jos kvailumas erzindavo, stebindavo: „Pazaksuok mane“ – sakydavo kaunietišku akcentu prie krūmo. Ir turėdavau.
Vėliau nuo tų žalių agrastų Lina visada suviduriuodavo. Tai būdavo Babos bausmė, nes mano pusseserės nemėgo, vadindavo vagilka. Girdėjau kalbant, kad Baba daržus myžalais laisto, todėl viskas taip gerai žydi, ir skanu; dėl to mano močiutė Babos nekentė, o ji – močiutės. Buvo didžiausios priešės, ypač per derlių.
Tiesa, keletą kartų ir pati mačiau Babą su kibiru šlapimo. Paėjusi už medinės tvorelės, ji, būdavo, šliūkšteli visą jo turinį ant pasėtos žemės ar krūmo, sakydama, kad gėrybės prinoks skanesnės. Ji žinodavo, kaip prižiūrėti sodą. Bet močiutė iš šitokios jos technikos tik išaipydavosi.
Baba tikėjo ir dilgėlėmis! Taip, dilgelėmis! Natūraliausiu vitaminu! Todėl prisiskynusi didelę puokštę, plekšnodavo per savo skūrėtas kojas tol, kol dilgėlės suglebdavo. Sakė, gydo reumatą. Senelis buvo matęs, kad ir per sėdimąją tą patį daro. Visai nesistebėjau esant teisybei. Vėliau tuo pati įsitikinau. Tik nežinojau, ką tada gydė.

– Baba, Lina daugiau nebevogs. Ji nori tik išsiburti, – kantriai kartoju.
Jos ilgas dantis išlindo per visą burną. Lėtai svarstydama, ar mus įleisti, ji kaulėtais pirštais glostė ilgus plaukus. Man gerai pažįstamos akių rainelės, tarsi išblukusios saulėje, kažkur toli plūduriavo, įkritusios jos akiduobėse.
– Aš nerandu kortų... Kažkas paslėpė, – suvapėjo sau panosėje ir palinko į priekį, lyg ko ieškodama. Daugiau akių nebemačiau.
– Baba, aš tau surasiu kortas. Įleisk mus. Būk gera, Baba.
Nemeluosiu – gražiai maldavau vardan tikslo. Turėjom patekti vidun. Baba uždarė duris. Lina priėjo prie manęs ir klausiamai mostelėjo.

– Palauk, – jai tyliai paaiškinau, – tuojau atidarys. Tik nurinks malkas nuo durų.
– Baisu? – pikdžiugiškai paklausiau Linos.
Ji mindžikavo ant akmeninių laiptų.
– Ne...
Nori būti „kieta“. Tebūnie, juk mūsų planas negali sudegti.
Pagaliau Baba atidaro duris ir, pasiramstydama šaka, nušlepsi į tamsą;. Einame iš paskos. „Tikra ragana“ – girdžiu, kaip skamba Linos balsas, matau jos sustingusį žvilgsnį ties nukrautais kapotais šakaliais, senoviniais krepšiais, bačkomis, maišais žąsų plunksnų. Tai savotiškai kvepia. Sakyčiau – senų daiktų muziejus ir labai purvinas. Natūraliai purvinas nuo laiko, nuo prabėgusių metų. Bet Lina šito nesupranta.
Įeiname į virtuvę. Vienintelė gyva šviesa – temstantis vakaras. Pamažu akys pripranta. Baba nurodo, kur sėstis, liepia jai netrukdyti pasikurenti ugnį. Stebime ją, palinkusią pečiaus atlapų durelių link, baksnojančią atšalusius pelenus ilgu žarstekliu; susirenka plonų vytelių palei sieną ir sukiša į sviestuoto popieriaus lakštą. Krosnis ima kūrentis. Rausva ugnis apšviečia šalia stovintį vandens kibirą, suoliuką su aliuminiu puodeliu. Lina su siaubu žiūri į lopytus rūbus.

– Baba, kodėl tu taip negražiai rengiesi?

Linos balsas meiliai nušlifuotas. Ji niekados taip nekalba. Sakytų: „Tu apsileidusi ragana, tu bjauri, sena boba“... Todėl sukikenau išgirdusi. Pusseserė skaudžiai kumštelėjo man į pašonę.
Baba atsisėda priešais židinį. Kad išlaikytų tikrą burtininkės įvaizdį, ji verčia kortas ir tyliai sau murma. Ar todėl, kad kortos „negeros“, neaišku iki šiol. Bet tą vakarą ji Linai nieko nepasakė. Nenorėjo kalbėti. Atsisakė. Ir vėliau suprasime, kodėl. Bet tai istorija kitai dienai.
– Tu nemoki! – rūsčiai sušuko pusseserė. Labai grubiai, pastebėjau.
Babos akys nesujudėjo. Bet kad ji supykusi, aš supratau iš danties.
– Ach tu, vagilka, lauk iš mano virtuvės! – suriko.
Staiga parodė pirštu į duris, ir Lina, išsigandusi lyg tikros raganos, pašokusi išbėgo.
– Ateik viena, Alyte, be vagilkos, – pasakė man, užtrenkdama duris.
Mes su pussesere, šokinėdamos atgal palei takelį, sugrįžome namo ir apsidžiaugėme. Pasirodo, mūsų niekas net nepasigedo, net nepastebėjo, kad buvome pradingusios, kad mūsų kojos šlapios, plaukai išsidarkę nuo lietaus ir vėjo. Vėliau visa tai nebegalėjai įtarti – išdžiūvome.
– Kaip tu gali valgyti iš vienos lėkštės su Baba? – klausdavo Lina.
– O kas čia tokio? Labai skanu! – kaskart kartodavau.
– Negali būti!
– Kodėl?
– Juk ji šlykšti! Jos maistas šlykštus! Viskas smirda!
– O Babos agrastai? – paklausiau jos.
Nėra ko ir galvoti. Tereikia atsiminti, kaip Lina juos mėgo, ir viskas paprastai susidėlios į savo vietas, suprantama. Taip jai ir paaiškinau. Ir dar papasakojau apie kibirą su myžalais. Ir stebuklingas dilgėles. Viską, ką jūs jau žinote.
– Geriau einame burtis ant šieno, – išklausiusi manęs, Lina išsitraukė suplyšusias kortas.
Taip, mūsų planas ir pavyko, bet pasitaiko ir nesusipratimų... Apie tai jau kitą kartą. Jūs jau man atleiskite – pavargau burną aušinti.