******
Į gelsvą vėją medžiai pasvirę – eini nematoma
Su pilkaakiu savo Karalium, Anna Achmatova,
Lapai bejėgiai, lapai susmukę... ir tavo vasara--
Vėjas linguoja šešėlio šukę...Tu mano ašara--

Čaižiai įskilęs tuopose šerkšnas ilgesį semia--
O pilkaaki mano Karaliau, liūdesio žeme,
Sidabro tonai, dienas įviję, miršta ir miršta--
Rudenio lapų trapus geltonis į miglą tirštą

Vilnija žodžiais ir diadema... Batai, nuglostę
Žvaigždynų dulkes, šaukia poemą ir baltą uostą--
Bet tik išgirsta vėją ir vėją – vėją sumintą--
Ant Mūzos kaklo miršta kamėja, o lapai krinta--

Į gelsvą vėją medžiai pasvirę – eini nematoma...