Pirštais slankioju minų lauku - skaičiuoju aukas. Išbirusius plaukus. Drungnas vanduo teka veidu, įrėmindamas nosį, lūpas, apgamą ant smakro. Nežinau, ar Laikas sustojo, ar tik geria kavą. Jaukioje senamiesčio kavinukėje. Baltažiedė vyšnia ant samanoto stogo pro atdarą langą suka ruletę. Juodašvarkė Nebūtis išsišiepia:
- Dar ne laikas miegoti... Nežiūrėk.
- Užsisek viršutinę sagą - Laikas - malonus džentelmenas, bet ir jam tokia dozė ekstazės per didelė. Paima ją už rankos... Mintyse siužetas pavirsta korta - juodu pikų (lapų, vynų) tūzu - ir atriekia man dar vieną mažą pyrago gabalą. Malonumo.  Vidurnaktis, juodos šešėlių strazdanos ant sienų ir ilgi dėdulės Miego pirštai.

SMS: PASIILGAU. LEKIAM RYT GAUDYTI KALNŲ?
        CINIKE, UŽSIČIAUPK. AŠ MIEGU.
         TAI KAS MAN DABAR VAIDENASI?
         NEŽINAU, KO PRISIVARTOJAI.
        BŪK GERA, ŽYGIAI LAUKIA.
        RYTOJ. ATS.

Rytoj geras žodis. Pasiskolinti kuprinę, susirasti seną Hermišką apavą ir išeiti. „Apyaušrių vieškeliais“. „Į seną dvarą“. Ar teisiog amžiams paklysti „KELYJE“. O gal nieko nesiskolinti, tiesiog įšokti į pirmąkart per trejus metus nublizgintą mašiną... tegul skraidina princas karietą, kol nepavirto pelenės moliūgu. Pasakos vaikams. Nėra magiškų moliūgių, nėra pelenių, nors stebuklų būna. Juk reikia duonos spaudai. Puodus saugančiai namų šeimininkei sėkmės istorijos. Apkalbėti, palaistyti dygstančią viltį ar tiesiog pavydėti. Juk taip ir gimsta krienai, kuiliai, lopetos, grybai ar liurbiai.
Ne, geriausia kai karieta tavo rankose.

SMS: NESULAUKSIU RYT. APSISPRĘSK.
         AIŠKU, KAD VAŽIUOJU.
         KĄ VEIKI? NESIMIEGA?
         KAS PER KLAUSIMAS?
         NAKTINĖJI AR KAIP?
          IŠSISKALBIAU.

Jokios virvutės pasidžiauti po ranka nėra. O gal jau džiūstu? Oi, kiek visko būna. Kiekvienam sava geiša, savas šokoladas. Ir vis tik Laikas šypsosi. Juokiasi. Nebūties artumas jį lydo, kaista, kol išsilieja. Įsiskverbia, kartais lėtai, kartais greitai - palieka pėdsakus. Gimsta nauja istorija. O Nebūtis, ta įkyruolė plevėsa, viską nutrina. Kad vėl galėtų maivytis kaip beždžionė. Gundyti.
- Ar nupirksi man šampano? - Mažyčiai raudoni kojapirščiai nindzės slapstosi ir žaidžia idealiai išlygintų kelnių šilku.
- Ko tik dama pageidauja. Tą akimirką ji valdo karietą. O jam atrodo, kad ir vėl nugalėjo jo nepataisomas žavesys. Ech, ir visgi nepaprastumas galiausiai virsta paprastumu. Laikas myli Nebūtį; aš sustabdžius laiką, paleidžiu jį pašėlusiu pagreičiu ir važiuoju  pasitikti likimo saulėtekio; o brunetė iš dvidešimt šešto buto sulaukia paslaptingo skambučio...