Kitos kilmės

Jeigu būčiau gimus prie jūros, gyvenčiau kitaip: skaityčiau romanus apie jūreivius, auginčiau ilgas kasas, gal išmokčiau žvejoti. Dabar visos naktys pavagia rytų troleibusus ir paleidžia jūros pakraščiais, smėlis iš po ratų užkloja šlapias valtis. Penkioliktas maršrutas nuo Klaipėdos Palangos link. Jūrų paukščiai išdykėliškai nukabinėja troleibusams ūsus. Iš vairuotojų kabinų lipa stambios blondinės moterys oranžinėmis paryčių liemenėmis. Jaučiu, kaip mano drėgnais smėlio delnais tapšnoja per veidą, lyg būčiau vienas iš tų jūros paukščių. Tikra tik troleibusų ūžesys. Saulė per paliktą užuolaidų tarpą veide išdegino siaurą ruožą. Galva gerokai apsunkusi – saulė per kelias valandas pasistengė. Ieškodama balto chalato su žaliosios arbatos dėmėmis, bandau prisiminti, ar žmonės jūroje plaukia, ar tik laukia šaltų smūgių į mentes, geliančių pėdų ir rankšluosčio krante. Viskas, kas nutiko prie jūros, yra tik vystantys ant palangės laikraščiai, kur pirmiausia išblunka paraštės ir lieka tik istorijų autoriai ir jų pradžios, lyg viską išties būtų lengva pakartoti, tik truputį kitaip. Galima pradėti nuo tėvų gametų, motinos arba tėvo, vienas iš jų yra strazdanotas pajūrio žvejų vaikas. Arba sėdint mamos pilve, timpčioti virkštelę į vakarų pusę, kad tai atrodytų tik dar vienas nėščiosios kaprizas, kurį privaloma pildyti. Tėvai, kurių negali pasirinkti, tau sukaupia sapnus, perpaišytus ryškėjančiose delnų linijose.
ančių virkdytoja