Ji buvo visiškai viso proto, figūringa (figūrą pabrėžė išsišokę šonkauliai, baltoje baltoje odoje) ir šviesių plaukų mergina. Skandalingai pagarsėjusi kaip „panelė prie stulpo“ ir „narkotikų pėdsaką nuvilkus į tolį...“ Žalsvi paakiai ir perbalusios lūpos. Rusiškas metalas ir žuvienė pietums. Žodžiu, gyveno puikiai.
Tobulas kiekis „grožio miego“, kad išsprogusios akytės dar labiau žavėtų storus turtingus dėdes.
Taigi tą rytą prikelta lakštingalos ir pavasariškos saulutės spinduliukų, metus batą į paukštelį, tokį raudoną, žinote, ji buvo laiminga, pagaliau sutiksianti grįžtantį vyrą iš Afganistano, jau be kojos, bet vis dar tą patį „nenaudėlį“.
Sutvarkė ji net namus: pataisė sieną be paveikslo, abi kėdes sudėliojo, patiesė jau nebe baltą kilimėlį, vonią tris kartus perkėlė į kitą vietą, galutinai palikusi pirminėj, prie dantų šepetėlio. Nuvalė stalą, tada dar kartą ir dar kartą, ir dar kartą, ir dar kartą palaistė perdžiūvusią petuniją ir šunį pašėrė. Tik nepastebėjo, kad šuns nebėra. Įsuko tris lemputes, jau nebeveikiančias, bet įsuko! Veidrodį nuvalė ir išvirė sriubos! Iškepė keksą su mėtomis, apibartė cukriniais avinėliais ir žvaigždučių formos abrikosais. Įdomiai taip sau atrodė.
Ruošės nuo ryto iki vakaro, išsitraukė net baltą juodą ir gelsvą (?) raudonomis gėlėmis puoštą audinį, persiuvusi pasidarė puikiausią „suknelę“ ir išėjo ieškot bato, kurį metė į lakštingalą...
... vos išėjus laukan, išsprogusios akys pradėjo skęsti. Toli toli ji matė vat va tą gi, jį. Pasidavusi vėjui, basomis kojomis, laukais bėgo pasitikti. Tąkart ji buvo pats laimingiausias žmogus, rugiagėlė tarp rugių, tekina prie savo laimės.
Pasisveikino jie mandagiai, kaip ne visai pažįstami Mančesterio kino teatre susitikę draugai, viskas pasibaigė lūpų kutenimu ir atsidavimu vienas kito glėbiui...
... saulė kaitino, raudonas batas kybojo medyje, lakštingala invalidė juokėsi iš savo mažojo pirštelio, šuo buvo gyvas, ten, furgonėlyje, gulėjo narkomanė laiminga su savo saulėm, pavasariais ir gėlėta suknele.