- Miegok.
- Dar skraido, Nikai.
- Kas skraido?
- Ropoja, skraido ir zirzia. Bijau, įkąs.
- Vaike, čia nieko nėr. MIEGOK.
- Bijau, pažiūrėk ten, už užuolaidos, skraido.
- Vaiki, jeigu neužmigsi, ką ketini veikti rytoj visą dieną?
- Gerai, Nikai, labanakt.
- Labanakt, mažiau.

Neišsprogę spuogai. Štai kas jūs. Sapnai, sapnuliai, sapnučiai, kaip tik jūsų nevadina. Tokie reikalingi, tokie laukiami. Ir turiu kiekvieną užrašyti, kiekvieną suvystyti į tankią žodžių marlę, iš kurios neišsiplautumėte nei rankomis trinami nei mašinoje vartomi. O žmonės tik ir laukia, sirpsta dienomis kankinami vienaragiškos vienatvės galvodami, jog kitą naktį pasiseks daug geriau. Kitą naktį tai tikrai sapnuos ir dar kokius sapnus. Žmonės, žmonės, pilkieji žmonės... Rytais klupdami skubate pas mane, savo sapnų išganytoją, vienintelį juos užrašantį. Ateinate pamiršę migdolų pieną, kuriame plaukiojote prieš daugybę metų, pamiršę namus, veidus, dainas, spalvas, dėl kurių ėjote iš proto. Pamiršę viską. Tarsi išnykusių kaukų rasės šešėlis prašantis tik vieno: užrašyk. Sultingos jūsų miego išskyros kasdien teka mano kaulais. Kitaip negalima. Turiu rašyti.
O prasidėjo viskas gan miesčioniškai. Vieną rytą įlekia į mano butą draugelis Bikas (jis buvo neaiškios rusų-žydų giminės atstovas, kuris savo vardą sugebėdavo ištarti tokiu kvailu akcentu, kad taip ir nesuprasdamas jo, ėmiau vadinti jį tiesiog Biku) ir nepakenčiama savo kalbėsena išlemena:
- Nikai, oj, Nikai. Pasaulio galas atėjo!
Dramatišką draugelio toną pagardina jam vienam būdingi kryžiaus ženklai, kurių jau turbūt nebestokojo net manosios naminės žiurkės.
- Kas tau dabar?
- Nikodemai, kas dabar bus, kas dabar bus? Teta iš parduotuvės dingo. Pasaulio pabaiga lauke. Einam, Nikai, turiu surasti tetą. Kol ir jos dar pasaulio pabaiga nepagavo!
- Nusiimk šikpopierį nuo uodegos, zuikeli, gal tada nebekliedėsi apie pasaulio pabaigą, kiški tu nelaimingas.
- Nikai, čia ne juokas. – žegnojasi mano draugas. – einam į centrą, pats pamatysi.
- Jėėėz, kad tu šiandien nerimsti... Pala, apsirengiu ką. Nors jei jau pasaulio pabaiga, galėčiau grįžti ir į Adomo kostiumą ar ne?
- Nikai, oi, nejuokauk. Man jau ir taip kojos rankos dreba.
Vis pagalvoju, jog tas rytas galėjo atnešti ką nors tikrai gero. Prieš ateinant Bikui aš juk sapnavau. Guldamasis buvau pasižadėjęs: jei šiąnakt sapnuosiu, tai nebent tikrų tikriausią išradimą, atnešiantį man gal šlovę, gal turtus, gal šiaip – iki nuolatinės euforijos užglostytą savigarbos jausmą. Aišku, atėjus Bikui, pamiršau ir vakaro ketinimą ir patį sapną, kurį prisiminiau daug vėliau, pačiame įvykių sūkury.
Išsivertęs iš savo gėlėtos sofos, kurią meiliai vadinau mamute K, šiaip taip atsispyriau pagundai pašiurpinti senius kaimynus, kurie jau nuo penkių valandų ryto trypčiodavo laiptinėje su savo gėlėmis, šunėkais ir svajonėmis apie granitinius antkapius su angeliukais bei roželėmis (išskirtiniais atvejais – Nukryžiuotojo figūra), apsivilkdamas Adomo kostiumą, kaip jau buvau žadėjęs Bikui. Išgirdęs draugą koridoriuje nervingai degiojantį savo žiebtuvėlį kiek pasiskubinau, nes mane jau ėmė intriguoti padidėjusio jo nervingumo priežastis.
Laiptinėje nepastebėjęs nieko keisto neatsispyriau pagundai paerzinti draugą:
- Tai žiūriu pasaulio pabaiga ignoruoja mūsų laiptinę? Net kačių šūkeliai tie patys, kaip prieš savaitę.
- Baik, Nikai, pamatyti, kas mieste dedasi.
O aš domėjausi vis labiau ir labiau. Nors ir koks skystablauzdis buvo Bikas, tačiau tokį susijaudinusį, mačiau jį pirmą kartą.
Į miesto centrą atskuodėm beveik bėgte, o ten ir pamačiau tai dėl ko Bikas šiandien buvo taip sujaudintas. Labiausiai šokiravęs mano kūno mašiną buvo Evelinos vaizdas. Akys, paprastai iki skausmo žibančios mėliu, buvo vos vos pilkos, o judrus žvilgsnis tarsi kabojo pakartas kažkur ant tolimiausios kraujagyslių medžio šakos. Eva, kuri piešė gražiausias pasaulyje kriaušes ir obuolius, kurių net Sezanas galėjo pavydėti, dabar tuščiai žvelgė į baltą popieriaus lapą, kuriame išblyškusios merginos rankos vedžiojo linijas, tuoj pat pradingstančias baltumoje.
- Eva, kas nutiko?
- Nemoku... nemoku piešti. Nikodemai, nemoku...
- Eva, kas yra? Kodėl tu tokia? Kas čia, po velnių, masinis debilinimosi seansas? Imk tą suknistą pieštuką ir piešk. Piešk sakau, piešk!
Evelina nieko nebesakė. Nuleido galvą ant kelių, o lapas nukrito ant grindinio. Toks baltas, kaip Evos rankos.
- Bikai, paaiškink man, kas čia vyksta? Kodėl Eva tokia? Išvis, iš kur centre tokią valandą tiek žmonių? Čia koks Cicino paradas ar Morisonas su visa vonia atplaukė?
- Galas, Nikai, aš tau jau sakiau, kad galas. Ne vien Eva tokia, visi...
Praėjus pirmajam šokui po susidūrimo su Evelina, ėmiau atidžiau dairytis. Pilna, visur pilnučiausiai pilna kažkokių papilkėlių. Evos oda buvo lygiai tokia pati, kaip ir jų. Rimtai, kas čia atsitiko? Cha! Žioplys, kaip visada pražiopsojau patį smagumą..
- Pilieti Nikodemai, pilieti Zbignevai, einam su manim.
- Tadai?
- Tylėk, Nikai, jūsų subines bandau išgelbėt. Atseit mes nepažįstami.
- Bet kurių biesų tu su  ta komiška apranga? Mentas ne mentas, nesuprasi...
- Pavyko prisitrint prie saugotojų. Einam, papasakosiu, kas čia dedas ir kokį darbelį parūpinsiu. Kiek pamenu trūko saugotojų ir užrašinėtojo.
- Ko tokio?
- Sapnų užrašinėtojo. Einam greičiau į punktą, kol dar nesusėmė pilkintojai.
Iš Tado aiškinimų supratau, kad mūsų pasaulyje dabar vyksta kažin kokia sistemos pertvarka, nes žmonės savo elgesiu viską tik gadina, naikina ir teršia. Atsiradus super-duper mokslinčių gaujai,  buvo įkurta Sistemos Pertvarkos komisija, kuriai pavesta grąžinti prarastą Žemės pusiausvyrą. Dėl tokio kilnaus tikslo visi žmonės turi būti paversti pilkąja mase (tam tikrais nieko neveikiančiais padarais). Kai Žemės tvarka vėl bus normali, pilkajai masei bus grąžintos žmonių savybės. Ir taip – kaskart, kai bus pasiekta kritinė riba. Žodžiu, modernusis tvanas, kuriam vadovauja mikroschemomis apsikaišę žmogiadieviai.  
- Šiaip džiaukitės, vyručiai, kad jus radau. Jums paliekama galimybė viską stebėti savo akimis.
Bikas atrodė taip tarsi kas nors būtų pranešęs, jog sudegė jo tetulės krautuvėlė, kurioje jis gimė, augo ir ketino mirti.
- O kaip tie mokslininkai gali tiek ilgai gyventi? Juk Žemę sutvarkyti ne vieno šimtmečio reiks...
- Sakiau, kad gyvieji bus patobulinti.
- Tai, tai likę žmonės dabar bus tarsi mašinos? Be jokio gyvenimo įvairumo?
- Ne visai. Pamiršau jums papasakoti turbūt pačią įdomiausią detalę apie visą šį reikalą. Kiekvienas žmogus gaus po dvylika valandų miego. Per tą laiką jis galės sapnuoti. Vat čia, Nikai, jau reikės tavo pagalbos. Turėsi užrašinėti žmonių sapnus, kuriuos jie pristatys į punktą. Ten gavę specialius akinius žmonės galės kartoti ir kartoti savo sapnus, taip leisdami dienas iki nakties.
- O ką darys tie, kurie nesapnuos?
- Nesapnuojantys? Na, jie tiesiog bus ir netrukdys nieko nedarydami.
Viskas atrodė pernelyg painu ir nesuvokiama. Mano smegenys šaukte šaukėsi normalios sąmoningos kalbos, o ne kažkokio fantastinio siaubo filmo dialogų...
- O kaip tuos sapnus reikės užrašinėti?
- Kaip kaip... Paprastai – žmonės tau juos padiktuos vos pabudę.
- Tai kodėl jie patys negali jų užsirašyti, kad jau taip paprasta?
- Todėl, kad jie gali tik sapnuoti. Neburbėk, Niki, tai turbūt įdomiausias darbas. Matot, kaip greitai prabėga laikas kalbantis – štai ir punktas. Einu pakalbėsiu su vyresniaisiais.

- Tai dabar tiki? Tiki, kad bus galas? Argi man motinėlė mirdama nesakė: vaikeli, vaikeli, mirtum geriau ir tu, pamatysi, sulauksit jūs čia dar pragaro anksčiau laiko...
- Užsičiaupk, Bikai. Man jau ir taip visas viduj nebetelpa.
Šitas sakinys turbūt geriausiai atspindėjo mano būseną – viskas prašėsi išleidžiami lauk...
Po gerų dešimties minučių grįžo Tadas su pora tipelių neįtikėtinai ilgomis barzdomis.
- Sveikinu, bičiuliai – priimti abu. Dabar jus kiek pakoreguos naujajam darbui.
Pirmą išsivedė Biką. Mačiau, kaip drebėjo jo rankos siunčiant į mano pusę eilinį kryžių. Nepraėjo nė penkios minutės, o jis jau grįžo į laukiamąjį, kuriame sėdėjau ir graužiau atplyšusį nagą.  Biko veidas buvo toks ramus, kad iškart prisiminiau senelį, kuris panašiai atrodydavo prigirdytas melisų nuoviro. Baisiai jau mėgo anksti keltis, tai mama kiek pataisė jo įpročius.
- Tai aš jau eisiu dirbti, Nikodemai, sėkmės tau.
Draugo balsas buvo praradęs jam tokį įprastą lengvą baimės ar susierzinimo skonį.
- Laikykis, Bikai.
Tuščias Biko žvilgsnis.
- Nikodemai, jūsų eilė.
Akimirkos tame kambaryje turbūt buvo keisčiausios mano gyvenime. Iš pradžių, net pagalvojau, kad ten prileido kokių dujų, atbukinančių visus pojūčius, tačiau greit suvokiau, jog viskas vyksta tiesiog mano galvoje. Visa, kas kada nors man buvo nutikę, ėmė kristi į milžinišką sūkurį, kurio viduryje blizgėjo didelė juoda akis, traukianti į save kiekvieną mano prisiminimą, kiekvieną jausmą. Ji gręžė iš manęs menkiausias minteles. Sūkuriui nurimus manyje neliko nieko – tik vardų ir veidų makalynė, kažkokia žmonių identifikavimo programa, kurios man prireiks darbui. Tačiau paskutinio vaizdo mašina nepajėgė išrauti. Evelina. Sapnas. Eva. Sapnas. Štai kas jame buvo. Evelina. Tai ji turėjo būti tas atradimas.
- Galite išeiti, Nikodemai. Sėkmės darbe. Laukiamajame jus pasitiks ir duos pirmuosius nurodymus.

Taip viskas prasidėjo, o gal baigėsi. Niekad nemėgau svarstyti šio įvykio detalių. Vienintelės man likusios detalės buvo tie svetimi ir nykūs sapnų pasauliai, kuriuose gyveno pilkoji masė.
- Dėde, Nikodemai, aš sapnavau, kad tu atėjai ir paprašei miegoti. Dėde, Nikai, aš taip nenorėjau miegoti...
- Lėčiau, vaikeli, juk nenori prarasti kokios nors detalės. Juk miegoti galėsi tik rytoj.
Miegoti miegoti miegoti.