Lyg sukutis lengvai sūkuriavo
Ir su gūsiu vėjelio švelnaus
Nusileido lapelis nuo klevo.
Kas gi kitą į delną sugaus?

Kas paklaus jo, ko ilgisi, trokšta?
Ar dar turi svajonių slaptų? –
Nieks nenori būt šitaip nublokštas,
Ant takelio sumintas batu...

Bet ne mums juk apkaltinti vėją
Ir ne mums vėsų rudenį smerkt.
Aš pas žiemą lyg rūsčią teisėją
Ateinu už lapelį paverkt.