Audriaus akyse nebuvo matyti nei lašelio skausmo. Nei gabalėlio pasibjaurėjimo savimi, kurį tėvas jam bandė įgrūsti. Audris nepasidavė – prieš tėvo akis jis stovėjo kaip rusiška matrioškė, tiesiog lankstė žodžius. Dabar berniukas valė tai, kas jam atrodė gražiau nei motinos gėlės, kabančios virtuvėje virš durų. Sviestas, sustingęs ant lango jau atrodė visiškai kitaip: ryškiai pageltęs, kontūrų šonuose buvo matyti maži skilinėjimai. Tokius pat jis matė ant močiutės rankų, kai šią laidojo. Dabar Audris laidojo savo sukurtą individą: nebylų, nejudrų, raudonos vakaro saulės apšveistą, savo egzistenciją jau baigiantį padarą.
Gretimame kambaryje tėvai grožėjosi jų sūnaus išraiškos kūriniu, paliktu ant lovos. Matyt, nesutarė dėl jo reikšmės. Audris žinojo, kad vienas iš jų gana gretai trenks durimis ir grįš tik po kelių dienų. Ausimis gaudydamas nepaliaujamus, jam jau foniniu vakaro garsu tapusius keiksmus, berniukas grakščiai dėliojo sviesto baleto dalyvių palaikus ant palangės... Trinktėlėjo durys. Audris sustingęs laukė mūšio laimėtojo pasirodymo virtuvėje. Virtuvės slenksčio niekas taip ir neperžengė, tik gretimame kambaryje buvo girdėti renkamo stiklo simfonijos garsai. Tėvas tokių garsų neskleidžia – tai mama, turbūt tai ji.
Nešinas sviesto liekanomis, Audris negirdimai nušmėžavo į balkoną – ten tinkamiausia vieta amžinam poilsiui. Jis atidarė seną skalbimo mašiną, stovinčią tolimiausiame kampe ir, palydėjęs juos garbingais tylos šūksniais, nuleido sviesto herojus gilyn į tamsą. Uždarė karsto dangtį ir mažais, tankiais žingsneliais nutipeno link virtuvės tarpdurio. Atsistojo ir laukė.
Tokios bjaurios motinos Audris dar nebuvo matęs: jos žandas buvo kruvinas, plaukai suvelti kaip jo klasiokės, kuri vadina save Audriui nesuprantamu žodžiu – „panke“, rankose ji laikė krūvą melsvų sekcijos stiklų. Pasiramstydama sienomis motina slinko link Audriaus, šis kėlė pečius... Aukštyn – taip jam drąsiau. Sūnus greit apibėgo motiną, kuri greičiausiai net nesureagavo į jo pasirodymą akiratyje ir, pasitempęs savo megztuko rankovę, ėmė siekti raudono motinos palikto pėdsako ant baltų lentelių. Staiga jis tiesiog sustojo – suprato, jog tai naujas koncertas! Kraujo opera! Maesto AUDRIS pakėlė abi rankas, motinos slinkimas link tarpdurio buvo naujo šokio pradžia. Maestro ėmė suktis ratu. Kraujo operos atlikėjai cypė kaip pelės, lėtai slinko žemyn. Audris įsimaišė tarp savo raudonųjų auklėtinių ir palengva slydo operos intrigos - motinos link. Pastaroji pasuko galvą į maestro... Audris nubėgo į savo kambarį (balkono kairįjį tolimąjį kampą).
Sėdėdamas kampe jis pratęsė „Laimingojo miesto“ statybas: kampe gulėjo samanų sluoksnis, kurias Audris atsitempė prieš gerą savaitę, skaldos krūvelė, pradėta statyti degtukinė miesto rotušė... Audris pajuto pareigą paspartinti statybas. Gležnais pirštais pradėjo lupinėti sierą nuo degtukų, pamanė, kad panaudos juos miesto atidarymo fejerverkams. Trečioji rotušės siena kiek skyrėsi nuo jau pastatytų – ji buvo tamsesnė. „Jos pusėje gyvens negrai“, - sukomandavo jis savo (mero) pavaduotojai.
Statybos tęsėsi iki saulėlydžio. Audris lengviau atsiduso – mero pavaduotoja jau sėdėjo rotušėje, taigi pats meras jau galėjo vykti trumpalaikiam vizitui.
„Pasikultūrint išvykstu. Koncertas vyks. “- tarė jis laimingiesiems savo miesto gyventojams.