Tolima Eritrėja su apynaujėm kriauklėm
Įdegė įsivyraujančias vizijas,
Ten, kur netikras buvimas tikrovės,
Kur negyvena sodžiaus kvėpavimas.
Atogrąžų saulė nesirita žydruma,
Rumšiškių pievomis – tik paveikslas
Įsigyvenęs ryškią spalvų aritmiją.
Už lango lieka neregėti praeiviai,
Prakalbę negirdėta tarme. Jie ne vietiniai –
Ten, kur nebūta tiesioginio regėjimo.
Kažkur šlamėjo palmės savo pavidalais.
Jos toli, dar toliau už išmatuotą atstumą,
Sukartą keliaujant mintim,
Ne arčiau už gyvą Namibiją, Punto šalį
Ir ateivius tuos, kurie nebegrįš.
Viskas vėl atsistojo, apsistojo, kur rankos nelies.
Ten, kur akys neregės nieką regės.
Išeina matyti dar netirtą Eritrėją
Su palmėm ir apynaujėm kriauklėm,
Išplautom akvarelinėj jūroj. Tiek to,
Dar leis truputį įsilinguoti aptakiom vizijom
Ir nuspalvinti dygią tikrovę.
Tamsų vakarą įdegusios mintys vis piešė
Neregėtus paveikslus. Ten dar niekad nebūta...