Mano broliai,
Kiek jūsų aplink,
O nė vieno pašaukt negaliu,
Juk nakties gūdumoj ar kare
Jūs palikot balsus.
Kiek berėkčiau, vis viena tylu.
Vakuuminėm akim įsisiurbę
Krūtinėn tamsos
Ir iškėlę žaizdotas rankas,
Gal audros tik metu dar palinksit manęs apkabint,
Gal tik girgždesį tykų medinių šerdžių
Vėjas užantin įspraus.
O dabar taip tylu.
Bent paoštumėt ką,
Savo vienišo kario dainas,
Kur parimęs ant minų stovėjo lauke
Vedant draugą pakart
Ir taip troško nutvilkyt gyvanašlę naktį garsu,
Taip, kaip šito aš trokštu dabar.