Lašišos kepsnys

Nusivedė kartą seną tėvą sūnus verslininkas į vieną geriausių Vilniaus restoranų.
Užsakė Lašišos kepsnį.
Sumokėjo krūvą pinigų ir paklausė:
– Nu kaip, Tėvai, ar skanu buvo?

– Nežnau, vaikeli, – atsakė Jonas, – cik tų crijų raudonsilkės gabalukų užkandzis nepaarsi ir nepaakėsi. Geriau jau aš lašinaicių su cibuliu. O tų kruvukį pinigucių, kur cynai palikai, možnėjo mano sosiedo – žinai to Antano, kur užpernai kreizas rankų nupjovė, o paci Angelė jau cik ant patalo guli, vaikuciam atiduoc. O tai ciej jau ne rozų nei lašinukų, nei apsirengc kuo mokyklon neturėjo.

Gėda pasidarė sūnui verslininkui (tik va niekas nežino, ar jis suprato, kad tas jausmas gėda vadinamas?)
Tai nevažiavo jis nei pas Antaną, nei pas jo vaikus, nei pas savo tėvą daugiau.
Tiesa, vos nepamiršau, vieną kartą buvo dar – per laidotuves. Su pačiu didžiausiu vainiku, kokį tik Vilniuj rast buvo galima.