Tau

Aš ir Tu (kad ir kas tu bebūtum) – du visiškai skirtingi žmonės. nežinau, ar tu man patinki, bet priimčiau tave bet kokį. tiesiog norėčiau išgirsti, kaip man tari: aš pasitikiu tavimi. leisk man būti dienoraščiu, į kurį sudėtum visas savo banalybes ir slapčiausias paslaptis. noriu dovanoti tau idealizavimą žmogumi. būčiau nuolatos šalia, kuomet manęs prireiks, ir niekada netrukdysiu, jei tuo metu būsiu nereikalinga. ateik pas mane pasidžiaugt, ateik paverkt, ateik šiaip sau. pasidalinkim muzika, apsikeiskim knygomis, kritikuokim spektaklius, rūkykim, už kampų keikdami kitus, išvarykim prie marių pagert ar pasigrožėt saulėlydžiu, saulėtekiu ar net... iš tiesų man nesvarbu, ką veikti – su tavimi smagu. visada lauksiu tavęs. net jei sugalvotum iškrėst kažką netoleruojamo, kažką, dėl ko visi tave smerktų, tavęs nekęstų, atstumtų, atidarysiu tau savo duris. noriu, kad pirmiausiai atbėgtum pas mane. net jei suprasčiau, ką padarei, net jei man tai nepatiktų, nieko nesakyčiau... tik apkabinčiau, jog suprastum, kad nesi vienas. jei kas spjautų į veidą, pavaišinčiau tave savo vienkartinėmis „tempo“ nosinaitėmis. jei nučiuožus stogui staiga pradėsi liūdėti, apsikvailinsiu prieš kitus, išsidrėbdama vidury gatvės, kad tik tau būtų iš ko pasijuokt. kai mirs mama, tėtis, sesuo, brolis ar Pūkis, kai pats suskilsi viduje į tūkstančius šukių, būsiu tau „super glue“, kurie suklijuos tave naujai. kai suprasi, jog gyvenime yra baisesnių dalykų nei mirtis, noriu būt tau gražesnė už gyvenimą. vis dėl to nenoriu kažkokių bučinių, romanų ar netgi draugystės. draugyste tikiu mažiau nei tu manim. o visa tai daryčiau ne dėl tavęs (aišku, tu to net nesuprasi), aš tiesiog noriu būt kažkam kažkas.
SanLi