Nežnau, kų sakyc savą dūšiai,
kai metai žiegnaja viršūnes
i vis aukštesnie daras kakta.
Nežnau, kų sakyc savą kraujui jau kūni,
kai laimės zagarkas nenari sustac.
A gal pacylėsiu i cykiai parimis
savą kraujui laisiu tekiec
tynai, kur aukštybiesu apžiegnatas viršūnies
maną laimį plazdena visiem.
Cik mirktelk man,
cik mirktelk man,
dūšela mana, dausasu pasklidus.
Mylėsiu tavi,
mylėsiu tavi,
net maną zagarkui suscingus.