- Sena kaip mano rankos. – Žiūrėdama į bažnyčią tarė ji.
Atsimenu tąkart ėjome susikibusios.Tavo akys tarsi beprotės švytėdavo net naktį.Tokią nuvalkiotą naktį.Apdainuota turbūt begalės dainų , aprašytą daugiau nei aš šypsojausi kartų.
Tamsa tada mane vertė mesti ledų vagoną.Tave, laikraščius , žinoma , irgi.
Pats aukščiausiojo tarnas nuvijo mus nuo koplyčios.
Tu krapštei dievui nosį.
Ir neveltui viską atsimenu.Tik po šitiek laiko, kiek pačiai mūsų motinai metų, mes išvydome viena kitą.
Ji pribėgusi atsiklaupė ant kelių , trumpam apsiverkė.
Moteris atsisuko, žvilgtelėjo ir nors skradžiai Žemę ,koks įžūlumas.
Net pačio mūsų visagalio akyse liko pažeminta kaip pati jos prosenelė aklųjų kombinate.
- Tu Kalė. – Nuslopusiu balsu tarė ji nepažįstamajai.
- Ak , koks akių draskymas. – Nusijuokė į veidą.- Jūs man trukdote galvoti apie savo svajones.Jūs įsiveržėte į mano gyvenimą nė nepaklaususi.Jūs lenkėtės prieš mane, nors aš net panašių bruožų į dievą neturiu.Jūs it išprotėjusi pamišėlė elgiatės nepagarbiai.Vadinasi, esate sena šliundra , einanti į bažnyčią ir nė nemananti pasimelsti apie ką nors gražaus : keptuvę , namus , naują telyčią , tvartą , gerą šventę.Bet ne , ieškote niekam netikusių dalykų.Tokių kaip pati Jūs. – Trenkė ranka į maldaknygę ir išsinešdino su savo mintimis.
Išnyko tamsoje.
O ji sėdėjo.
- Sena kaip mano raukšlėtos rankos.Lėtai senstanti kaip aš.Bet labai graži. – Žiūrėdama į bažnyčios sieną vis kartojo ji.
Marijos akyje atsispindėjo karpa ant kumpos nosies.
- Tokia artima kaip Tu.Net pati sau nesu artimesnė. – Žiaumojo gumą ji.
Rytas prie bažnyčios durų.
Siaurai akys beatsimerkė.
Įėjo vidun.Prie kunigo kojų klūpojo bendramintė.Tokia pat. Domicelė.
Pribėgo. Įsikibo į jos žąstikaulį ir ilgai klykė.Tiksliau iki tol , kol miliciją iškvietė. Atvažiavo – išvažiavo.
Pro akis prabėgo viskas.
Bažnyčios durų apterliojimas snargliais , bandymas pasikarti ant koplyčios išsižiojus ir bandant pasakyti \"Aš myliu dievą\" , šinšilos medžioklė leduose.
Domicelė atkabino jos rankas , šizofreniškai nusijuokė , padavė savo nuotrauką ir išbėgo.
Dar keli šimtai rytų prie šventųjų vartų.
Dar keli šimtai bandymų susigrąžinti prarastas mintis.
Dar begalybė nueitų kilometrų į niekur.
Dar keli šimtai pakasynų , kurias visas ji atsimena mintinai. Net kunigo.
- Jei bažnyčią paliko net dievo išrinktasis , vadinasi, laikas ir man. – Susirinko savo daiktus ir armoniką.
Dar kartą nusičiaudėjo Marijai į veidą ir iškiūtino.Netoliese Domicelės namų pasimirė.

Prisiminimai negrįžta ir negrįš.
Prisiminimai suėda ir suės.