Išėjusiems atsiminti

Žolė - ne miškas.
Juo labiau, kai ji žalia.
Bet atsitinka,
Kai Žmogus išnyksta
Ir žolėje.
Be pėdsakų.
            Be kvapo.
                   Be giesmės.
Žolė žaliuoja, atmintį pamynus,
Ir priesaikas joj buvusių kaimynų.

O gal tai sapnas?
Atminties keisti siurprizai,
Kuomet iliuzijų daugiau negu tikrovės?

Grįžtu atgal,
Kur don kichotai su malūnais kovės,
Ir kvapą užima beprotnamio dalia.

Čia- aš,
Tikėjęs Žodžiui.
                      Pareigai.
                                 Draugystei.
Čia aš, įkvėpęs kreivą šypseną
Ir netikėjimą žmogaus šviesa.
Rankas belaisvio virš galvos pakėlęs,
Netekęs nė lašelio išminties,
Čia aš, bedievis,
TAIKAUSI ateit pas Dievą,
Malūnų žemėje
Žalios žolės likimais
Ir keliais...
Pelėda